Bažnyčios dievas ir Tikrasis Dievas
Ar galite įsivazduoti, kad pagal gnostine evangelijas egzistuoja kažkas aukščiau virš šio pasaulio kūrėjo ? Šis Dievas nėra išorinis jums ir Jis yra jūsų dalis.
Aukščiausiasis Dievas pagal gnostinius tekstus yra Monada. Žodžiai Monada ir Dievas Tėvas gnostinėse evangelijose yra panašūs sinonimai simbolizuojantys aukščiausiąją Dievišką realybę.
Ypač aiškiai tai matyti „Jono apokrifone“ (Apocryphon of John), viename svarbiausių sethianinės gnostikos tekstų. Ten Monada yra absoliutus aukščiausias dieviškasis pradas:
- ji apibūdinama kaip „valdžia, virš kurios nėra nieko“;
- ji vadinama Dievu ir visko Tėvu;
- ji yra nematoma, amžina, tobula ir neaprėpiama;
- tekstas net sako, kad nederėtų jos laikyti tiesiog „dievu“, nes ji yra „daugiau negu dievas“ – virš jos nėra jokio kito valdovo
- „Jono apokrifas“ Monadą simbolizuoja šiuo būdu: „Monada yra monarchija, virš kurios nieko nėra. Tai gryna šviesa, kurios jokia akis negali išvysti. Ne simbolinė šviesa, ne metaforinė šviesa. Tokia pamatinė būties kokybė, kad priemonės, kurias paprastai naudojame suvokimui – pojūčiai, intelektas, doktrinos – jai tiesiog netinka.“
Gnostinėje kosmologijoje Demiurgas atlieka tam tikrą funkciją, analogišką velniui, o archonai – funkciją, analogišką demonams, tačiau šios sąvokos nėra visiškai vienodos.
Demiurgas, šio pasaulio dievas kūrėjas, sako: „Aš esu pavydus dievas, ir nėra kito dievo be manęs.“ Ši vieta viską išduoda, nes pastaba, kurią jis pasakė “Nėra kito dievo be manes” yra atskleidimas, kad aukštesnis Dievas egzistuoja. Nes nebūtų logikos kodėl jis šį faktą paminėjo apskritai.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą ankstyvesnę dalį, kuri nėra demiurgo produktas ir jis to nesukūrė.
Man patiko mintis iš „YouTube“: „CHURCH GOD vs THE TRUE GOD — What They’ve Been Hiding Your Whole Life – Gnostic talk“ – Atpažinimas yra kai banga supranta, kad ji yra vandenynas. Žmonės yra tarsi banga – Monados (“vandenyno”) dalis. Analizuokite dėmesį – ne „apie ką aš mąstau?“, o „kas mąsto?“. Ne „ką aš suvokiu?“, o „kas suvokia?“. Šis klausimas yra įėjimo taškas. Tai įtrūkis per kurį Monada tampa atpažįstama.
Jums nereikalingos jokios institucijos, kad turėtumėte ryšį su Dievu, jums nereikia būti žemiau Monados ir bažnyčios, nes mes esame viena su Dievu Tėvu (Monada).
Žodynėlis:
- Demiurgas – šio pasaulio dievas kūrėjas.
- Monada – tikrasis Dievas, Vienintelis, nematoma dvasia. Daugelis gnostinių tekstų naudoja tiek „Monada“, tiek Dievas Tėvas (arba tiesiog „Tėvas“) aukščiausiai dieviškajai realybei apibūdinti.
- Gnozė – Gnostinėje tradicijoje tai reiškia tiesioginį, vidinį ir dvasinį Dievo bei savo tikrosios prigimties pažinimą.
- Pleroma – Gnosticizme tai yra aukščiausios dieviškosios Tikrovės sfera, kurioje yra dieviškosios būtybės ar emanacijos, vadinamos eonais.
Jeigu labai paprastai, galima įsivaizduoti taip:
Monada / Aukščiausiasis Dievas
↓
Pleroma – dieviškoji Pilnatvė
↓
Eonai (pvz., Barbelo, Nous, Sophia ir kt.)
↓
žemesnioji tikrovė / Demiurgas
↓
materialus pasaulis
Tačiau čia yra svarbi detalė: skirtingos gnostinės sistemos šią schemą suprato nevienodai.
Pleroma nėra tiesiog „vieta danguje“
Tai nėra fizinė vieta, į kurią žmogus kažkur nukeliauja. Pleroma reiškia dieviškosios egzistencijos pilnatvę, priešingą stokai, nežinojimui ir susiskaldymui.
Galima sakyti:
Pleroma = visa tai, kas yra pilnai Dieviška.
Joje nėra tokio atotrūkio nuo Dievo, kokį patiriame materialiajame pasaulyje.
Tada visą sethianinės gnostikos kosmologiją galima suprasti kaip istoriją apie Pilnatvę, atsiskyrimą ir sugrįžimą.
- Monada – Absoliutas
Pačioje pradžioje yra Monada – absoliuti, neapibrėžiama Dieviškoji Tikrovė.
Ji nėra „dievukas danguje“. Ji yra šaltinis, iš kurio kyla visa dieviškoji tikrovė.
- Pleroma – Dieviškoji Pilnatvė
Iš aukščiausios Dieviškosios Tikrovės atsiskleidžia Pleroma – dieviškoji Pilnatvė.
Joje yra įvairūs eonai – dieviškosios emanacijos arba aspektai.
Viena svarbiausių – Barbelo, dažnai vaizduojama kaip pirmoji didžioji Monados emanacija.
Galima įsivaizduoti:
MONADA
↓
BARBELO
↓
kiti EONAI
↓
PLEROMA
- Sophia – Išmintis
Tarp eonų yra Sophia („Išmintis“).
Kai kuriuose gnostiniuose mituose Sophia siekia pažinti arba išreikšti dieviškąją Tikrovę savarankiškai, ne taip, kaip dera Pleromos tvarkai.
Iš šio sutrikimo atsiranda Yaldabaoth.
- Yaldabaoth – Demiurgas
Yaldabaoth yra labai svarbus veikėjas.
Jis nėra aukščiausias Dievas.
Jis yra žemesnio lygmens kūrėjas, kuris sukuria materialų kosmosą ir, svarbiausia, nežino apie aukštesnę Dieviškąją Tikrovę.
Todėl jis mano:
„Aš esu Dievas ir nėra kito.“
Gnostikui tai yra didžioji klaida: Demiurgas mano esąs absoliutas, nors pats yra žemesnės tikrovės būtybė.
- Materialus pasaulis
Demiurgas ir jo valdžios sukuria materialų kosmosą.
Todėl kai kuriose gnostinėse sistemose materialus pasaulis nėra laikomas tiesiog „geru Dievo kūriniu“.
Jis yra nežinojimo, apribojimo ir atsiskyrimo sfera.
Tačiau tai nereiškia, kad viskas materialiame pasaulyje yra tiesiog blogis. Esminė problema yra nežinojimas apie tikrąją kilmę.
- Žmogus
Ir čia atsiranda labai svarbi gnostinė idėja.
Žmoguje yra dieviškoji kibirkštis.
Kūnas priklauso materialiam pasauliui, tačiau žmogaus gilesnė dvasinė prigimtis yra susijusi su aukštesne Tikrove.
Todėl žmogus tam tikra prasme yra svetimas šiam pasauliui.
- Gnozė – pabudimas
Tuomet ateina gnozė.
Žmogus pradeda suvokti:
„Aš nesu vien tai, ką matau.“
„Mano tikroji kilmė yra aukščiau šio pasaulio.“
„Demiurgas nėra Aukščiausiasis Dievas.“
„Mano tikslas – grįžti į Dieviškąją Pilnatvę.“
Tai yra dvasinis pabudimas.
- Sugrįžimas į Pleromą
Galutinis tikslas – išsilaisvinimas iš nežinojimo ir grįžimas į dieviškąją Pilnatvę.
Todėl visą schemą galima sutraukti į vieną eilutę:
MONADA → PLEROMA → SOPHIA → YALDABAOTH → MATERIALUS PASAULIS → ŽMOGUS → GNOZĖ → SUGRĮŽIMAS Į PLEROMĄ
Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl gnosticizmas toks įdomus: išganymas čia pirmiausia nėra „Dievas man atleidžia“, o pabudimas iš nežinojimo ir savo tikrosios dieviškos kilmės pažinimas.