Religinės Organizacijos ir Mokesčiai
Ne taip seniai dalyvavau krikščioniškuose interneto forumuose ir buvau nustebintas, kiek daug krikščionių domisi idėja „sutaupyti mokesčių sąskaita“ arba palaiko įvairius įtartinus triukus. Mokesčių slėpimas prieštarauja Biblijai, ir krikščionys neturėtų tuo užsiimti – nesvarbu, ar jie kuria religines organizacijas, ar tiesiog yra „gudručiai“, išmanantys pažangius mokesčių įstatymus.
Įdomu tai, kad Jėzus susidūrė tiek su civiliniais mokesčiais (pasaulietinei valdžiai), tiek religiniais mokesčiais (skirtais šventyklai išlaikyti).
Civilinis mokestis: „Atiduokite Cezariui“
Mato evangelijos 22 skyriuje religiniai lyderiai bandė pagauti Jėzų į spąstus klausdami, ar teisėta mokėti mokesčius Romos imperijai. Jei jis būtų pasakęs „taip“, žydų visuomenė būtų palaikiusi jį išdaviku, bendradarbiaujančiu su okupacine valdžia. Jei būtų pasakęs „ne“, Roma jį suimtų už išdavystę. Jėzus paprašė parodyti denaro monetą ir paklausė, kieno atvaizdas ant jos iškaltas. Kai jie atsakė: „Cezario“, jis ištarė savo garsųjį atsakymą: „Atiduokite tad Cezariui, kas Cezario, o Dievui, kas Dievo.“
Principas: Pasaulietinės valdžios kala valiutą ir kuria infrastruktūrą. Jei gyveni jų visuomenėje ir naudojiesi jų sistema, esi skolingas jiems mokesčius. Jėzus nedarė jokių išimčių religiniam elitui ar dvasiniams lyderiams, kai kalba sukosi apie civilines pareigas.
Pirmoji išvada
Remiantis Šventuoju Raštu, kunigai ir religinės organizacijos turėtų mokėti mokesčius valstybei.
Šventyklos mokestis: „Sūnūs yra laisvi, bet…“
Tiesioginis palyginimas su šiuolaikiniais kunigais, mokančiais mokesčius, pateikiamas Mato evangelijos 17 skyriuje. Šventyklos mokesčio (religinės rinkliavos, skirtos šventajai buveinei išlaikyti) rinkėjai paklausė Petro, ar Jėzus jį moka. Jėzus pasišaukė Petrą į šalį ir pasitelkė analogiją apie žemės karalius: „Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokesčius? Iš savo sūnų ar iš svetimųjų?“ Petras atsakė: „Iš svetimųjų.“ Jėzus jam tarė: „Vadinasi, sūnūs laisvi.“ Jėzus norėjo pabrėžti savo tapatybę: kadangi jis yra Dievo Sūnus, Šventykla buvo jo Tėvo namai, o tai reiškia, kad logiškai mąstant jis ir jo mokiniai turėjo būti atleisti nuo mokesčio. Žvelgiant plačiau, pagal religinę sistemą tie, kurie visiškai atsidavę tarnystei Dievo namuose, turėtų mokesčių nemokėti.
Tačiau pažiūrėkite, ką Jėzus padarė toliau:
„Vis dėlto, kad jų nepapiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę…“
Jis liepė Petrui sugauti žuvį, išsiimti iš jos burnos monetą ir sumokėti mokestį už juos abu.
Ką tai reiškia šių dienų kunigams?
Jei Jėzaus veiksmus ir logiką pritaikytume šiuolaikiniams dvasininkams bei kunigams, ryškėja dvi pagrindinės išvados:
- Civiliniai mokesčiai: Šiuolaikinės vyriausybės nėra senovės žydų šventyklos sistema; tai yra pasaulietiniai civiliniai dariniai (šiuolaikinis „Cezario“ atitikmuo). Kadangi vyriausybės užtikrina infrastruktūrą, gelbėjimo tarnybas ir teisinę bazę, kuria remiasi bažnyčios ir kunigai, Jėzaus logika „Atiduokite Cezariui“ stipriai suponuoja, kad kunigai, kaip piliečiai, turėtų vykdyti savo civilines prievoles.
- „Nepapiktinimo“ taisyklė: Jėzus aiškiai atsisakė jam teisėtai priklausančios išimties, kad išvengtų nereikalingų konfliktų, blogos reputacijos ar kliūčių jo skelbiamai žiniai. Jis pasirinko pilietinę harmoniją ir bendradarbiavimo pavyzdį, užuot reikalavęs specialių privilegijų. Aš dažnai skaitau naujienas internete ir kartais aptinku straipsnių apie kunigus – komentarų skiltyse paprasti žmonės dažnai demonstruoja didelį nepalankumą jiems būtent dėl to, kad jie nemoka mokesčių.
Antroji išvada
Nors mokesčių įstatymai šalyse šiandien labai skiriasi (daug kur kunigai moka asmeninį pajamų mokestį, tačiau religinės institucijos yra atleistos nuo mokesčių), biblinis pasakojimas rodo, kad Jėzus teikė pirmenybę civilinių įstatymų laikymuisi, užuot kėlęs visuomenės nepasitenkinimą. Galiausiai jis parodė, kad dvasinis pašaukimas niekada nėra leidimas nusišalinti nuo pilietinės atsakomybės.