Gnostinės evangelijos mūsų kasdienybėje: kaip Dievas per muziką ir knygas visą gyvenimą rodė mums tiesą

Kaip Dievas jums visą gyvenimą reklamavo slaptas Biblijos evangelijas tik jūs miegojote ?

Turiu įdomų atradimą – aš manau, kad Dievas bandė mus visa gyvenimą pažadinti per radijo dainas ir eilines knygas (nereligines) ir pažinti tiesą bei paskatinti mus paskaityti slaptas gnostines evangelijas. Ir dabar pabandysiu viską įrodyti (pradėsiu nuo kaip užsikabinau ant šios paslapties).

Į mano Youtube „feed‘ą“ kažkaip pasirodė Youtube video „CHURCH GOD vs THE TRUE GOD — What They’ve Been Hiding Your Whole Life” – tai buvo šokiruojanti ir stulbinanti idėja, kad kažkas egzistuoja virš mūsų bažnyčios Dievo, bet aš suklausau atidžiau kuomet ten pradėjo minėti rūką, nes mėnesį prieš tai kiekvieną dieną klausiau Monikos Linkytės dainą “Po dangum” (aš niekada praktiškai neieškau dainų Youtube, neįsivaizduoju kaip pradėjau klausyti šią dainą), kurios žodžiai yra “rūkas akyse” ir kas įdomiausia aš pagalvodavau kokie įdomūs žodžiai – galvojau jie turbūt simbolizuoja šiuolaikinius žmonės, kurie nemato ir nesupranta kokiais laikais mes gyvename ir kokie laikai laukia ateityje. Bet tiesa gali būti kitokia ir Dievas dažnai man siunčia ženklus per muzika ir manau Jis tai daro visiems žmonėms tik dauguma žmonių yra botai ir nesupranta to 😊Tos dainos žodžiai gali simbolizuoti idėjas iš slaptų Biblijos gnostinių tekstų :

• Rūkas : „Tiesos evangelija“, vienas iš Nag Hammadi tekstų (gnostikų), kuris skamba labiau kaip meditacija nei teologija, egzistavimo būseną iki atpažinimo apibūdina kaip tam tikrą rūką, užmarštį. O gnozę, tikrąją gnozę, – kaip akimirką, kai rūkas išsisklaido.
• Užmarštis ir prisminimas : Monikos Linkytės “Po dangumi” dainoje vartojami ir žodžiai “prisiminti” ir koks sutapimas – Užmaršties ir prisiminimo tema yra viena iš dažniausiai pasikartojančių daugelio gnostinių tekstų idėjų, nors nėra vienos „gnostikų Biblijos“. Paprastai kalbama apie Nag Hammadi Library – IV a. rastą įvairių gnostinių raštų rinkinį.

Pagrindinė idėja yra tokia:

Žmogaus siela pamiršo savo tikrąją kilmę. Gnostiniuose tekstuose dažnai teigiama, kad dieviškoji kibirkštis žmoguje pateko į materialų pasaulį ir užmiršo, iš kur yra kilusi.

Išganymas yra prisiminimas. Gnozė (pažinimas) nėra naujos informacijos gavimas, bet veikiau pabudimas ir prisiminimas, kas esi iš tikrųjų.

Jėzus ar dangiškasis pasiuntinys primena žmogui jo kilmę. Jo vaidmuo dažnai vaizduojamas kaip žadinančiojo iš užmaršties, o ne tik nuodėmių atleidėjo.

• Gyvenimas sapne : Monikos Linkytes dainoje “Po dangumi” minima kad mes gyvename tarsi sapne, o gyvenimas kaip sapnas arba pabudimo metafora yra gana dažnas motyvas daugelyje gnostinių tekstų. Gnostikoje pasaulis dažnai vaizduojamas kaip: iliuzijos, nežinojimo ar apgaulės vieta, kurioje žmonės gyvena nesuprasdami savo tikrosios prigimties; dvasinio miego būsena, iš kurios reikia pabusti per gnosis (vidinį pažinimą); kalėjimas arba užmaršties būsena, kur siela pamiršta savo dievišką kilmę.
• Tamsa : Monikos Linkytės dainoje “Po dangumi” minima ir tamsa – eilinis sutapimas, tai taip pat vienas dažniausių gnostikų tekstų motyvų.

Reziumuojant tą Monikos Linkytės daina tai ji turi tiek gnostinių tekstų motyvų, kad tai yra nebe užuomina, o tiesiog šaukimas ir rėkimas, kad paskaitytumėme gnostinius tekstus – akivaizdesnių ženklų jau nebūna ir kadangi Dievas dažnai kalba per muziką tai tikrai gali būti ženklas mums. Nors muzikos verslas yra velnio jurisdikcijoje, tačiau Dievas tikrai kartais panaudoja ir pop muziką, nes velnias jam sėdi po padu 😊 Beje, ir kitos lietuviškos dainos kartais naudoja gnostinius motyvus pvz. „Jovani x Jurga Šeduikytė – Nebijok” turi žodžius “Bėgu link tavęs – nebėr sapne apgaulės”, bet aš retai klausau pasaulietinę muziką, nes dažnai paklausau krikščioniškos tai kiti žmonės manau turėtų daugiau pavyzdžių. Ir rekomenduoju nesusižavėti pasaulietine muzika, žymiai geriau klausyti krikščionišką muziką, aš čia jei atvirai truputį pažeidžiau krikščioniškas taisykles klausydamas tiek daug pop muzikos 😊

• Šviesa ir kibirkšis : Jūs galite tikėti ar ne, bet aš turiu turbūt iki kokių 10 dainų, kurias dažnai klausau ir nieko daugiau neieškau tik retkarčiais įsijungiu radiją ar krikščionišką muziką, bet viena iš dainų, kurią kažkaip seniau radau ir kuri taip patiko, kad buvo laikotarpis, kad labai dažnai klausydavau yra Katy Perry – Firework ir pagrindiniai motyvai toje dainoje yra kibirkštis ir šviesa mumyse. Ir pažiūrėkite koks sutapimas :

Šviesos motyvas yra labai dažnas gnostiniuose tekstuose, o dieviškosios kibirkšties idėja yra viena iš pagrindinių gnostinės antropologijos temų.

Pavyzdžiui:

Apocryphon of John pasakoja, kad dalis dieviškosios galios atsidūrė žmoguje. Dėl to žmogus turi ryšį su aukščiausiąja dieviškąja tikrove, nors gyvena materialiame pasaulyje. Gospel of Truth kalba apie žmones, kurie gyvena nežinojime ir užmarštyje, kol pažinimas pažadina juose tai, kas buvo paslėpta. Gospel of Thomas ypač mėgsta šviesos simboliką. Viename žinomiausių posakių sakoma, kad yra šviesa žmogaus viduje ir ji gali apšviesti visą pasaulį. Trimorphic Protennoia dažnai kalba apie dieviškąją Šviesą, kuri nusileidžia pažadinti tuos, kurie yra tamsoje.

Kodėl ši tema tokia svarbi?

Gnostinėje pasaulėžiūroje žmogus nėra suvokiamas vien kaip kūnas. Manoma, kad kai kuriuose žmonėse yra dieviškosios tikrovės dalis – vadinama: šviesa, sėkla, dvasia, vidiniu žmogumi, arba, šiuolaikiniu apibendrinimu, dieviškąja kibirkštimi.

Ši dieviškoji dalis nėra sunaikinta, bet yra užmigusi, užmiršusi savo kilmę arba įkalinta materialiame pasaulyje. Todėl gnozė reiškia ne kažko naujo sukūrimą, o to, kas jau yra žmoguje, pažadinimą. Įdomu ir tai, kad ši simbolika nėra išskirtinai gnostinė. Šviesos įvaizdžiai aptinkami ir judaizme, ankstyvojoje krikščionybėje, neoplatonizme bei kitose religinėse tradicijose. Tačiau gnostiniuose tekstuose jie įgauna savitą prasmę: šviesa žmoguje laikoma jo dieviškosios kilmės ženklu, o išganymas suprantamas kaip tos šviesos atpažinimas ir sugrįžimas į jos šaltinį. Šis akcentas ir išskiria daugelį gnostinių tekstų iš kitų ankstyvosios krikščionybės raštų.

• Grįžimas namo : Kita daina kurią seniau klausydavau yra Marijaus Mikutavičiaus “Mes pakeliui namo”, o dabar paskaitykite ką radau :

Grįžimo namo tema yra viena iš ryškiausių ir nuosekliausių gnostinių tekstų metaforų. Ji glaudžiai siejasi su užmaršties, pabudimo ir dieviškosios kilmės motyvais. Gnostiniame pasakojime dažnai kartojasi toks modelis:

Siela ar dieviškoji žmogaus dalis kilusi iš aukštesnės, dieviškos tikrovės. Ji nusileidžia į materialų pasaulį ir pamiršta savo kilmę. Gautas apreiškimas (gnozė) pažadina atmintį. Galiausiai įvyksta sugrįžimas į tikruosius „namus“ – dieviškąją pilnatvę. Vienas gražiausių šios temos pavyzdžių yra Hymn of the Pearl. Jame princas palieka savo karališkuosius namus, nusileidžia į Egiptą atlikti užduoties, tačiau ten užmiršta, kas jis yra. Tėvai jam atsiunčia laišką, kuris pažadina jo atmintį. Princas įvykdo savo misiją ir grįžta namo, kur vėl apsivelka savo šlovės drabužį. Šis himnas dažnai aiškinamas kaip alegorija apie sielos kelionę. Panaši mintis aptinkama ir Gospel of Truth, kur žmonės vaizduojami pasiklydę nežinojime, o pažinimas leidžia jiems sugrįžti pas Tėvą. Gospel of Philip taip pat kalba apie žmogaus suvienijimą su jo tikrąja kilme ir pilnatve, nors „namų“ metafora ten nėra tokia tiesioginė. Įdomu tai, kad „namai“ gnostiniuose tekstuose paprastai nėra geografinė vieta. Jie reiškia: dieviškąją kilmę, pilnatvę (dažnai vadinamą Pleroma), tikrąją žmogaus tapatybę, buvimą su Dievu. Todėl grįžimas namo yra ne tiek kelionė erdvėje, kiek dvasinis sugrįžimas į savo tikrąją būseną. Ši tema nėra vien gnostinė. Ji pasirodo ir kanoniniuose krikščionių tekstuose, pavyzdžiui, Gospel of Luke palyginime apie sūnų palaidūną, kuris grįžta pas tėvą. Tačiau akcentai skiriasi: kanoniniuose tekstuose pagrindinis dėmesys dažnai skiriamas atgailai ir Dievo gailestingumui, o gnostiniuose – pabudimui, prisiminimui ir savo dieviškosios kilmės atpažinimui. Dėl to „grįžimo namo“ motyvas gnostinėje literatūroje yra vienas iš kertinių simbolių.

Beje, aš net nusišypsojau, nes Marijono Mikutavičiaus dainoje “Mes pakeliui namo” minimas ir vėl rūkas 😊 Ir dar kas geriau yra žodis pažadina, o pabudimo tema gnostiniuose tekstuose yra viena svarbiausių. Tačiau gnostikų supratimu „pabudimas“ dažniausiai nėra moralinis ar emocinis prabudimas – tai atsiminimas, kas iš tikrųjų esi, ir savo dieviškosios kilmės suvokimas.

Ar gali būti, kad tikrasis Dievas nuolatos žadino mus per muziką, knygas ir pan ?

Jei kalbame apie gnostinę literatūrą, tai šie paminėti motyvai yra ne atsitiktiniai – jie sudaro beveik visą jos simbolinę kalbą. Kai kurie iš jų pasitaiko itin dažnai, kiti – kiek rečiau.

Maždaug taip būtų galima įvertinti jų svarbą:

Man kelia nuostabą tai, kad visi šie motyvai dažnai naudojami ir tradicinėje literatūroje (ne religinėje) – ar gali būti, kad ne tik per muzika, bet ir per knygas tikrasis Dievas bandė mus žadinti ? Štai įrodymai :

Šie motyvai yra labai dažni pasaulinėje literatūroje.

Pavyzdžiui:

• Pabudimas – vienas dažniausių literatūros motyvų. Jis reiškia sąmonės pasikeitimą, tiesos suvokimą, brandą, naują gyvenimo etapą.
• Užmarštis – labai dažna tema nuo antikos iki šiuolaikinės literatūros. Ji gali reikšti prarastą tapatybę, traumą, susvetimėjimą ar dvasinį nuosmukį.
• Grįžimas namo – bene vienas seniausių pasaulio literatūros siužetų. Nuo Odyssey iki šiuolaikinių romanų „namai“ dažnai simbolizuoja ne tik vietą, bet ir savęs atradimą.
• Šviesa – beveik visose kultūrose reiškia tiesą, viltį, išmintį, gėrį ar nušvitimą.
• Rūkas, migla – dažnai simbolizuoja nežinojimą, neaiškumą, iliuziją, psichologinę sumaištį.
• Kibirkštis – dažnai reiškia gyvybę, kūrybiškumą, įkvėpimą ar žmogaus vidinį potencialą. Šiuolaikinėje literatūroje ji nebūtinai turi religinę prasmę.

Dar vienas žodis dažnas dainuose (kad ir Lietuvos himne) bei pasaulietinėje litėratūroje yra “tiesa”, o tiesos motyvas yra vienas iš centrinių gnostinių evangelijų motyvų, dažnai susijęs su slaptu pažinimu, išsilaisvinimu ir dieviškos kilmės atpažinimu.

Įdomu tai, kad XX a. literatūroje šie motyvai tapo ypač populiarūs dėl Carl Gustav Jung idėjų apie archetipus ir individiaciją. Daugelis autorių pradėjo vaizduoti žmogaus kelionę kaip:

• pasimetimą,
• tapatybės praradimą,
• vidinį pabudimą,
• sugrįžimą į tikrąjį save.

Todėl net ir visiškai nereliginiuose kūriniuose galima rasti labai panašių simbolių.

Kai atskirai randame šviesą ar grįžimą namo, tai dar nieko nereiškia – tai universalūs literatūriniai motyvai.

Tačiau kai visi šie motyvai pasirodo kartu, susidaro labai būdingas modelis:

žmogus gyvena tarsi sapne → pamiršta, kas jis yra → pasaulis vaizduojamas kaip migla ar iliuzija → jį pažadina kažkoks įvykis ar mokytojas → jis atranda vidinę šviesą ar kibirkštį → grįžta į tikruosius namus.

Ar standartinėje Biblijoje yra gnostinių sąsajų pvz. Idėja, kad Dievo karalyste yra mūsų viduje ?

Standartinėje Biblijoje yra citata – Gospel of Luke 17:21.

King James Version (KJV):

“Neither shall they say, Lo here! or, lo there! for, behold, the kingdom of God is within you.”

Ši Biblijos citata reiškia, kad Dievo karalystė yra mūsų viduje (nors lietuviškos Biblijos kartais rašo tarp mūsų, bet man nepatinka šis vertimas).

Vidinio dieviškumo tema gnostiniuose tekstuose yra viena centrinių, tačiau ji dažniau išreiškiama ne formule „Dievas yra jūsų viduje“, o tokiais vaizdiniais kaip:

• vidinė šviesa,
• dieviškoji sėkla,
• gyvojo Tėvo vaikai,
• dieviškoji kibirkštis (šiuolaikinis apibendrinantis terminas),
• tikrasis arba vidinis žmogus.

Iš visų gnostinių tekstų būtent Gospel of Thomas aiškiausiai ir tiesiausiai sieja Dievo karalystę su tuo, kas yra žmogaus viduje, todėl šis tekstas dažnai minimas diskusijose apie vidinį dvasingumą ir gnostinę pasaulėžiūrą.

Gospel of Thomas, 3 logionas:

„Karalystė yra jūsų viduje ir už jūsų. Kai pažinsite save… suprasite, kad esate gyvojo Tėvo vaikai.“

Ar gali slapti Biblijos gnostikų tekstai tapti pripažinta tiesa ?

II amžiuje Valentinas buvo vienas įtakingiausių krikščioniškosios gnozės mokytojų. Jis ilgą laiką gyveno ir mokė Romoje, kur jo mokymas tapo toks įtakingas, kad jo sekėjai sudarė vieną svarbiausių to meto gnostinių judėjimų.

Dar įdomiau tai, kad, pasak Tertuliano, Valentinas pats buvo kandidatas į Romos vyskupo vietą. Tačiau jam buvo pasirinktas kitas kandidatas – krikščionis išpažinėjas. Tertulianas teigia, kad po šio pralaimėjimo Valentinas nutolo nuo Bažnyčios.

Klausimas išlieka stulbinantis: jeigu Valentinas būtų tapęs Romos vyskupu, ar gnostiniai tekstai būtų tapusi ne „erezija“, o oficialios krikščionybės dalimi?

Mes to niekada nesužinosime. Tačiau vien tai, kad vienas garsiausių II amžiaus gnostikų galėjo būti rimtas kandidatas į Romos vyskupo sostą, parodo, kokia sklandi ir neapibrėžta dar buvo krikščionybės riba tarp „ortodoksijos“ ir to, kas vėliau pavadinta erezija.

Bet dabar kuomet paleidi tiesą į pasaulį ji pati plinta ir laikui bėgant patvirtina save, tuo tarpu katalikams ir jų bažnyčiai reikia nuolatinės priežiūros, bet anksčiau ar vėliau faktai nebesutampa ir viskas jiems sugrius.

Ką Jėzus mano apie mūsų dabartinę krikščionybę bei gnostines Biblijas ?

Būtinai pažiūrėkite ši Youtube klipą “Important message from ascended master Jesus to Humanity (must watch) – Elizabeth April”

Moteris kalbėjo su Jėzumi tiesiogiai ir Jis jai išsakė požiūrį į šiuolaikinę krikščionišką religiją. Tai Jo atsakymas buvo, kad Jam nepatinka, kad žmonės nesupranta, kad reikia ne tikėti Juo, bet būti kaip Juo, kas visi mes esame viena ir kad mes esame Dievo kibirkštis ir patys esame kūrėjai, kurie manifestuoja savo ateitį ir mūsų gyvenimo aplinkybių išorė yra tiesiog mūsų vidaus atspindys. Žinau, čia truputį kalbu bendrai aukštomis temomis, bet, kad suprasti Jėzaus žodžius reikia studijuoti gnostines evangelijas (slaptos evangelijos, kurios buvo paslėptos bažnyčios), nes visos šios Jo pasakytos mintys sutampa su jomis.