Krikščioniška meditacija – nemokamos Biblijos studijos

Biblijos studijos

Ištrauka iš knygos „Nauja Era Artėja” – „Išmintis yra brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galima trokšti“ (Pat. 8:1-11).
Skaityti e-knygą apie dabartinius ir būsimus laikus, saviugdą, priklausomybes, pinigus, manifestaciją, Dievo išmintį nemokamai arba Pirkti knygą

Daug čia esančių minčių paėmiau naršydamas įvairius tekstus Google, bet deja padariau klaidą ir neužsirašiau svetainių adresų – atsiprašau autorių.

Adomas ir Ieva

Ištrauka iš Biblijos :

Viešpats įsakė Adomui ir Ievai, kad nuo visų sodo medžių yra leista valgyti, bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio neleista valgyti, kai tik nuo jo paragaus turės mirti. Tačiau žaltys tarė Ievai: “Jūs tikrai nemirsite, Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite ir būsite kaip Dievas, žinantis kas gera ir kas pikta.“ Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji pradėjo skintis jo vaisių, valgyti bei davė savo vyrui ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus. Išgirdę Dievą, pasislėpė nuo jo. Dievas nubaudė visus juos. Žaltį padarė prakeiktu tarp visų gyvūnų, jis turės ant pilvo šliaužėti ir dulkes ėsti visą gyvenimą. Moteriai padaugino skausmus per nėštumą bei sakė, kad ji aistringai geis savo vyro, o jis valdys ją. O vyrui prakeikė žemę, turės jis triūsu maitintis. Turės savo veido prakaitu valgyti duoną, kol sugrįš žemėn. Viešpats Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievui svarbu mūsų paklusnumas – Ne tik Adomas ir Ieva suklydo paklusnumo požiūriu, bet ir karalius Saulius (nesunaikino visos vietovės kaip buvo liepta), Mozė nepaklausė Dievo (lazda trenkė į uolą kai buvo lieptas ištarti žodį jai) bei buvo vienas pranašas, kurį suklaidino kitas pranašas ir jis irgi nepaklausė Dievo. Matome, kad nepaisant kas beatsitiktų, kaip beklaidintų mus kiti žmones, reikia visada tiksliai laikytis Dievo instrukcijų ir nurodymų. Reikia pasitikėti Dievu, o ne žmonėmis.

· šėtonas klaidina, kad žmogus gali tapti kaip Dievas – Adomas ir Ieva suklydo kas jie tokie yra, nes jie norėjo tapti kaip Dievas. Šiais laikais matome tą pačią problemą per visokius okultizmus ir jų magijas bei New Age nesąmones, kurios teigia, kad kiekvienas žmogus yra Dievas ar panašiai. Iš tikrųjų reikia pašvęsti savo gyvenimą ir atiduoti jį Dievui.

· Reikia būti savikritiškiems – Matome, kad Adomas nebuvo savikritiškas, nes jis pasakė “moteris, kurią man davei” – jis apkaltino Ievą ir net Dievą dėl savo nuodėmes. Abu Adomas ir Ieva išsisukinėjo ir vertė kaltė vieni ant kitų, o ne gailėjosi ir atgailavo.

· Nuodėmės tolina mus nuo Dievo – Galime pasimokyti, kad visada yra pasekmės – yra nuodėmė, yra ir bausmė, tad reikia ypatingai vengti daryti nuodėmes, nes jos atskiria mus nuo Dievo. Kuo daugiau nuodėmių darome tuo labiau tolstame nuo Dievo ir atvirkščiai. Nuodėme atneša trumpalaikį malonumą, bet ilgalaikes pasekmes.

· Kai Dievas atima ką nors, jis suteikia dar daugiau – Iš Adomo buvo paimtas šonkaulis, bet jis užtai gavo Ievą. Be to, šonkaulis turi ypatingą savybę regeneruoti save, tad Dievas žinojo, kad šonkaulis ataugs.

· Mes turime laisvą valią – Galime pasimokyti, kad mes turime laisvą valią ar sekti Dievu ar ne, niekas prievarta į dangų neims.

· Prieš vedant ar tekant reikia atsiklausti Dievo – Dievas parinko Adomui antrąją pusę ir mes turėtume vadovautis Dievo nurodymais renkantis žmoną ar vyrą, negalima vesti ar tekėti už netikinčio žmogaus. Aišku, jeigu jau esi susituokęs tai jokiu būdų nereikia skirtis, reikia melstis Šventajai Dvasiai, kad konvertuotų jūsų antrąją pusę į krikščionį.

Pasaulis krito dėl Adomo ir Ievos nuodėmės ir mums nereikėtų kartoti jų klaidos.

Kainas ir Abelis

Ištrauka iš Biblijos :

Biblijos pradžioje yra minimi broliai Kainas ir Abelis – jų istorija yra tokia, kad Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. Kainas nužudė savo brolį Abelį. Viešpats nubaudė Kainą – pasakė, kad kai jis dirbs žemę, ji nebeduos derliaus, jis bus bėglys ir klajūnas.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Atnašos yra svarbu – Ką mes duodame Dievui kaip atnašą yra svarbu, nes Abelis davė Viešpačiui geriausius pirmagimius ėriukus, o Kainas davė tik kai ką iš savo derliaus. Pagal šį pavyzdį, mes turėtumėm stengtis duoti ką geriausia gyvenime Dievui ir žmonėms, nes Biblijoje parašyta Proverbs 19:17 – “Ką mes duodame vargšams tai mes skoliname Dievui.” Taip pat kai mes duodame Dievui – svarbu mūsų požiūris į Dievą, o ne tik tai ką duodame. Ką Kainas davė parodė jo širdį ir požiūrį, kad Jis negerbia Dievo. Mes turėtumėm stengtis būti dosnūs ir Dievui ir žmonėms, žinoma kiekvienas pagal savo galimybes. Biblijoje Mark 12:41-44 pasakojama apie moterį, kuri įmetė dvi labai mažas monetas kaip auką, bet Jėzus pagyrė ją, kad ji davė daugiau nei kiti, nes ji davė iš to ko neturi, o kiti davė iš savo turto. Taigi, ne aukos dydis yra svarbiausia, svarbu aukoti su tikėjimu, bet jeigu daug turime tai žinoma sveikintina aukoti ir daugiau.

· Pavydas veda į pražūtį – Ši istorija pamoko, kad nereikia pavydėti kitiems – jeigu Kainas nebūtų pavydėjęs Abeliui – jis būtų išvengęs žmogžudystės. Kartais reikia pripažinti savo kaltę ir būti savikritišku – jeigu Kainas būtų sau pasakęs “padariau klaidą, kitą kartą aukosiu kitaip” tuomet viskas būtų išsisprendę. Dievas net pasakė Kainui, kad jei jis darys gerą tai bus pripažintas. Bet Kainas vis tiek buvo užsispyręs savo pavydui ir tai jį privertė padaryti net žmogžudystę.

· Dievas skiria pasekmes už mūsų darbus – Veiksmai turi pasekmes, nes Dievas nubaudė Kainą už šį poelgį. Dievo pasekmės dažnai būna ne iš karto, bet gali praeiti daug laiko kol ateis bausmė ar palaiminimas, žiūrint kokius veiksmus mes atliekame.

· Žmogus gali įveikti nuodėmę – Galiausiai, Dievas pasakė Kainui, kad jis gali įveikti nuodėmę, tai reiškia, visi mes galime stengtis įveikti nuodėmes ir jų vengti.

Reziumuojant, pasimokėme, kad nereikia niekada pavydėti kitiems žmonėms, nes jei elgsimės gerai, Dievas lygiai taip pat gali ir mus palaiminti. Yra svarbu kokias atnašas aukojame Dievui ir žmonėms, reikia būti savikritiškiems, kartais pripažinti savo kaltę, mes galime įveikti nuodėmes ir mūsų veiksmai visada turi pasekmes.

Nojus

Ištrauka iš Biblijos :

Biblijos pradžioje yra minimas Nojus. Jis buvo vienintelis tuo metu pasaulyje radęs Dievo malonę netrukus sunaikinamam pasaulyje. Pasaulis buvo sunaikintas, nes jis buvo pilnas smurto ir visi žmonės buvo sudarkę savo kelius Žemėje. Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, Žemėje pasirodė milžinai. Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas Žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visa laiką tik į piktą. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų ir jam gėlė širdį. Nojui Dievas pasakė pasistatyti laivą ir tada užėjo tvanas, kuris sunaikino visus mirtinguosius pasaulyje. Visa, kas buvo Žemėje, pražuvo. Įdomus, faktas, kad iš viso pasaulio išsigelbėjo tik 8 žmonės – tai buvo Nojus ir jo šeima.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Pasikėlimas eina prieš nuopolį – Nojaus istorija parodo kaip Dievas leidžia apsikvailinti pasipūtusiems žmonėms, nes visi juokėsi iš Nojaus, kad jis statosi laivą ten kur nėra vandens, bet kai atėjo tvanas visi tada staigiai prisiminė Nojų ir liko kvailio vietoje, nes Nojus bandė visus įspėti.

· Paklusnumas yra svarbu – Nojus nebijojo apsijuokti ir statėsi laivą, kas parodo jo paklusnumą. Paklusnumas yra viena labiausiai vertinamų Dievo savybių žmoguje, kartu su dėkingumu.

· Mūsų laivas yra Jėzus Kristus – Mūsų šių dienų laivas yra Jėzus Kristus ir žmonės irgi gali juoktis iš mūsų, bet galiausiai Dievas padarys taip, kad tie, kurie juokiasi iš mūsų liks kvailio vietoje, lygiai taip pat kaip Nojaus dienomis. Tad nereikia bijoti būti išprotėjusiam, nes Nojus per savo “išprotėjimą” išgelbėjo savo ir šeimos gyvybes.

· Dievas yra gailestingas – Dabar reikia džiaugtis, kad Dievas bus daug maloningesnis, nes šiuo metu pasaulis irgi yra supuvęs ir paskendęs nuodėmėse, bet šį kartą žymiai daugiau žmonių išsigelbės, o ne tik 8. Taip pat mums reikia išeiti iš Babelės, kuri yra ši pasaulinė sistema, kad nedalyvautumėme jos nuodėmėse ir nebūtumėm sunaikinti kartu su pasauliu.

· Dievas nekenčia nuodėmių – Nojaus pasakojime matome, kad Dievas negali apkęsti nuodėmių ir Jis sunaikina tuos, kas jas vykdo, bet visada palieka išsigelbėjimo būdą savo žmonėms ir mums reikia pasiimti tą dovaną, kuri yra tikėjimas Jėzaus Kristaus auka.

· Tikėjimui kartais reikia darbų – Galime pasimokyti, kad Nojui reikėjo statyti laivą, jis neatsirado stebuklingai. Savo tikėjimą turime įrodyti ir lygiai taip pat kaip Nojus statė laivą mūsų darbas yra ne tik tikėti Jėzaus Kristaus auka, bet ir vykdyti Dievo valią, tai yra stengtis nepažeisti Jo įstatymų, nes Biblijoje parašyta, kad ne kiekvienas, kuris šauksis Viešpatie Viešpatie bus išgelbėtas, bet tik tas, kuris vykdo Dievo valią. Yra labai daug netikrų krikščionių, kurie vaikšto į bažnyčias, bet tuo pačiu metu meluoja, apkalba kitus žmones, yra net tokių, kurie vagia ir aš nejuokauju. Vienu žodžiu yra labai daug netikros krikščionybės, tad reikia stengtis tokiais nebūti. Dievas tiksliai nurodė kokį laivą Nojui statyti, iš kokių medžiagų ir kokių apimčių. Lygiai taip pat, išsigelbėjimo instrukcijas mes dabar galime rasti Dievo žodyje Biblijoje, tad būtina stengtis skaityti Bibliją. Tuomet yra liejama Šventoji Dvasia.

· Dievas dažnai testuoja kantrybę – Dar ką reikėtų paminėti tai, kad Nojus statė laivą virš šimto metų. Mums reikia ugdyti kantrybę, aš pažįstu tokių netikrų krikščionių, kurie sako laukiau Jėzaus sugrįžimo ir pasaulio pabaigos įvykių virš dešimt metų ir nieko nesulaukiau. Dievas dirba ne pagal mūsų grafiką, Dievui viena diena yra kaip mums tūkstantis metų, jeigu Nojus statė laivą virš šimto metų tai tikrai mes galime palaukti ir dar dešimt ir dar dvidešimt metų. Manau Dievas atideda viską dėl to, kad kuo daugiau žmonių atrastų tikėjimą ir būtų išgelbėti bei kad atkristų visi mažatikiai ir netikri krikščioniai. Turite būti užsidegę krikščioniai, nes Dievui patinka karšti žmones, Dievo žodis yra toks – “jei esi nei karštas, nei šaltas Viešpats tave išspjaus iš burnos.

Būkime entuziastingi ir kupini tikėjimo, darykime gerus darbus, bet nesureikšminkime jų, nes mes išgelbėti tikėjimu, o ne darbais, kad niekas nesigirtų.

Abraomas

Ištrauka iš Biblijos :

Biblijoje kalbama apie Abromą (iš pradžių papasakosiu jo istoriją, o vėliau apmąstysime ir pasimokysime iš jos) – jis kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes buvo badas. Abromo žmona buvo Sarajos vardu. Jis kreipėsi į savo žmoną ir pasakė jai sakyti visiems, kad ji yra jo sesuo, nes jis galvojo, kad jį užmuš jei sužinos, kad ji jo žmona, nes ji buvo labai graži. Tačiau faraonas sužinojo vėliau viską ir išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo.

Abromas ėjo kartu su Lotu, bet paskui jie atsiskyrė. Abromas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas pasistatė savo palapines prie Sodomos. O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui. Lotas buvo patekęs į nelaisvę, bet Abromas, išgirdęs, kad jo brolio sūnus Lotas yra pagrobtas sutelkė daug vyrų ir išlaisvino jį. Abromas bijojo, kad liks bevaikis ir be paveldėtojo ir Viešpats pasakė, kad jis turės vaiką ir palikuonių. Abromas patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu. Abromo žmona Saraja nebuvo pagimdžiusi jam vaikų, ji kreipėsi į Abromą, eik sueik su tarnaite Hagara ir susilauksim vaiko ir Abromas paklausė jos, nes jie ilgai laukė. Hagara, kai tapo nėščia, ėmė žiūrėti į Sarają su panieka ir Saraja elgėsi su ja taip šiurkščiai, kad ši pabėgo. Bet jai pasirodė angelas ir įsakė grįžti bei palaimino jos palikuonis. Hagara pagimdė Abromui sūnų Izmaelį. Dievas tare Abromui – savo žmonos Saraja nebevadinsi, nes jos vardas bus Sara. Abromo vardas tapo Abraomas. Dievas pasakė, kad duos Abraomui sūnų. Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, nes jis save laikė šimtamečiu seniu, o Sarai buvo devyniasdešimtmetė, bet Dievas tare, kad vis dėlto Sara pagimdys ir sūnaus vardas bus Izaokas. Dievas taip pat palaimino Izmaelį, Abraomo tarnaitės sūnų. Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis ir Sara irgi juokėsi, kad gali pagimdyti vaiką. Bet Sara pagimdė Abraomui sūnų ir davė Izaoko vardą.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievas kartais testuoja paklusnumą – Abraomas buvo išbandytas. Dievas liepė paaukoti savo sūnų kaip deginamąją auką, tačiau kai Abraomas buvo benužudąs savo sūnų jam pasirodė Dievo angelas ir liepė sustoti ir tarė jam, kad dabar Dievas žino, kad Abraomas bijo Jo, nes neatsisakė atiduoti Jam savo vienturtį sūnų. Viešpats angelas pažadėjo laiminti Abraomą. Tada Abraomas paaukojo aviną vietoj savo sūnaus.

· Dievas ugdo mūsų kantrybę – Dievo reikia laukti, Abraomas su Sara paskubėjo ir susilaukė vaiko per tarnaitę Hagarą, nors jiems iš tikrųjų reikėjo laukti kada Sara taps nėščia. Kadangi neišlaukė Dievo – susilaukė bėdų, nes Sara buvo susipykusi su Hagara ir pan. Jų kantrumo stoka sukėlė nesantaiką šeimoje. Dievo visada reikia laukti, kad ir kiek ilgai užtruktų, nes viena diena Dievui yra kaip mums tūkstantis metų.

· Paklusnumo svarba – Reikia paklusti Dievui nesvarbu kokie absurdiški prašymai, nes kartais mes esame testuojami ar yra kitų priežasčių. Dievo keliai yra virš mūsų. Mes turime būti pasiruošę prarasti viską dėl Dievo. Abraomui Dievas buvo liepęs keliauti į nežinomą kraštą – Abraomas keliavo ir tai buvo dar vienas jo paklusnumo įrodymas.

· Melo kojos trumpos – Galime pasimokyti, kad melo kojos labai trumpos ir mums reikia vengti meluoti, nes Abromas pamelavo, kad jo žmona yra sesuo, tačiau faraonas apie tai sužinojo ir Abromas buvo išvarytas.

Lotas

Ištrauka iš Biblijos :

Biblijoje yra minimas Lotas. Du angelai vakare atėjo į Sodomą. Lotos sedėjo Sodomos vartuose. Lotas pakvietė juos apsistoti. Bet jiems dar neatgulus Sodomos vyrai apsupo namus ir pradėjo grasinti išprievartauti. Bet angelai nuplieskė juos tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris. Angelai paragino Lotą pasiimti artimuosius ir bėgti iš čia, nes jie tuoj sunaikins Sodomą. Jie liepė bėgant atgal nesižvalgyti ir lygumoje niekur nesustoti. Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. O Loto žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievui svarbu mūsų paklusnumas – Loto žmona mirė vien dėl to, kad nepaklausė instrukcijų. Jai buvo liepta nesižvalgyti atgal, bet ji nepaklausė ir virto druskos stulpu. Yra ir kitų Biblijos žmonių, kurie prisidirbo per nepaklusnumą, pvz. Mozė ir karalius Saulius.

· Reikia būti išskirtiniu – Niekada nereikia sekti bandos jausmu, nes visa Sodoma buvo labai nedora ir nuodėminga, bet Lotas stengėsi gyventi dorai ir sekti Dievu. Taip ir mums nereikia žiūrėti į kitus žmones, bet eiti savo keliu.

· Reikia vengti nuodėmių – Ir galima perkeltinai sakyti – jeigu jūs gyvenate Sodomoje tai reikia bėgti, Sodoma tai gali būti pvz. nesantuokinė lytinė draugystė arba darbas, kuris verčia jus meluoti ar ką nors klastoti arba galbūt turite kokią nors priklausomybę, kad ir pornografijai ar alkoholiui. Beje, alkoholis nuvedė Lotą iki nuodėmių, nesakysiu kokių, nes nemėgstu apkalbėti žmonių, bet alkoholis apakina žmogaus protą ir jis gali padaryti bent ką. Kas tai bebūtų – jeigu gyvenate Sodomoje reikia stengtis nedelsiant pabėgti iš jos, nes mūsų laukia Dievo teismas.

· Reikia gerbti žmones – Mums reikia labai gražiai elgtis su kiekvienu žmogumi, nes negali žinoti kada tas žmogus gali būti angelas žmogaus formoje kaip tai atsitiko Lotui. Lotas buvo labai draugiškas tiems angelams ir jie jį išgelbėjo.

· Dievas visada įspėja – Dievas metų metais bandė įspėti Sodomą ir Gomorą apie artėjantį teismą, bet visi tai ignoravo ir toliau rengė vakarėlius kol vieną dieną viskas baigėsi. Lygiai taip pat Dievas bando dabar įspėti žmones apie artėjantį teismą, nuo 2000m. pastoviai žiniasklaidoje ir kitur naudojama pasaulio pabaigos tema, dirba daugybė evangelistų ir religinių organizacijų, ir galų gale karai ir ženklai gamtoje daug ką pasako, matome visokius žemės drebėjimus, marus kaip koronavirusas, audras, tsunamius ir t.t. – visa tai yra bandymas įspėti žmones, bet dauguma žmonių kaip ir Sodomoje buvo dabar ignoruoja įspėjimus.

· Svarbu melstis už kitus – Reikia melstis už kitus, nes Dievas išgelbėjo Lotą, kadangi Abraomas meldėsi už jį. Mes negalime žinoti kaip mūsų maldos gali būti svarbios kitiems žmonėms.

· Draugystė svarbiau už turtus – Lotas pasuko į Sodomą po to kai išsiskyrė su Abraomu, o viena iš jų išsiskyrimo priežasčių buvo ta, kad jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo likti kartu. Mes galime daryti išvadą, kad žmonės ir ryšys su jais turi būti svarbiau nei turtai, niekada neardykite šeimos dėl turtų, nes jei Lotas būtų likęs su Abraomu, jam nebūtų buvę reikėję bėgti.

Ezavas ir Jokūbas

Ištrauka iš Biblijos :

Abraomui gimė Izaokas, kuris vedė Rebeką, kuriai gimė dvyniai – Ezavas ir Jokūbas. Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs ir Jokūbui suviliojus jis pardavė savo pirmagimystės teisę už sriubą. Kai Izaokas buvo senas, jis norėjo palaiminti Ezavą prieš mirtį. Tačiau Rebeka tai išgirdo ir klasta Jokūbas apsimetė Ezavu bei gavo jo palaiminimą. Kai Ezavas grįžo ir sužinojo, kad tėvas jau palaimino Jokūbą jis labai supyko bei galvojo užmušti Jokūbą. Todėl Jokūbas pabėgo pas Rebekos brolį Labaną į Haraną. Labanas turėjo dvi dukteris : Lėją ir Rachelę. Jokūbas pamilo Rachelę ir tarnavo už ją 7 metus, nes taip susitarė su Labanu. Tačiau pasibaigus 7 metams Labanas klastingai apgavo Jokūbą motyvuodamas, kad jaunesnioji neišleidžiama prieš pirmagimę ir įteikė jam Lėją, o ne Rachelę. Tad Jokūbas tarnavo dar papildomus 7 metus už Rachelę. Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną : “Leisk man eiti namo, grįžti į savo kraštą”. Labanas buvo supratęs, kad jį Viešpats laimino dėl Jokūbo ir stengėsi jį sulaikyti didesniu atlyginimu ir pan., bet Jokūbas sugalvojo atsiskyrimo padėką sau nuo Labano, pasiūlė jam atskirti visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuota ožkas. Ten truputį ilgesnė istorija, bet vienu žodžiu Viešpats palaimino Jokūbą ir jis perėmė iš Labano labai daug kaimenių, tarnų, tarnaičių, kupranugarių ir asilų. Jokūbui grįžtant namo, jis labai pradėjo bijoti kaip jį sutiks Ezavas ir septynis kartus jam nusilenkė bei įteikė daug dovanų. Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė. Jokūbas parėjo namo pas savo tėvą Izaoką.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

Visų pirma tai čia ne pamoka, bet paaiškinimas – Jokūbo dar vienas vardas yra Izraelis ir jam Rachelė pagimdė Juozapą.

· Reikia atleisti savo kaltininkams, kad Dievas atleistų mums – Reikia atleisti savo kaltininkams, lygiai taip pat kaip Ezavas padarė Jokūbui.

· Egzistuoja karma – Mes pjausim tai ką pasėsim, nes Labanas buvo klastingas ir apgavo Jokūbą priversdamas jį dirbti papildomus 7 metus dėl Rachelės, tačiau to pasekoje Labanas prarado daug turto, nes galiausiai Viešpats palaimino Jokūbą. Ironiška, kad Jokūbas apgavo Ezavą, ir tuomet Jokūbas sutiko dar protingesnį apgaviką Labaną, kuris apgavo jį.

· Dievo žmonės nėra tobuli – Jokūbas nebuvo tobulas žmogus, jis manipuliuodamas apgavo Ezavą nupirkdamas pirmagimystės teisę iš jo, tačiau labai daug Biblijoje minimų Dievo žmonių turi daug trūkumų ir nuodėmių. Taigi, mūsų akys turi koncentruotis ne į Biblijoje minimus žmones, bet į Dievo buvimą su jais ir Dievo veiklą jų gyvenime. Tikrai labai įdomu, kad Dievas dažnai panaudoja visokius nusikaltėlius, nusidėjėlius ir kitokius visuomenės atmestus žmones savo tikslams ir savo karalystei.

· Reikia susitvarkyti su kūniškumu – Mes turime kontroliuoti savo kūniškus poreikius, nes Ezavas pardavė savo pirmagimystės teisę už bliūdą sriubos (dėl kūniško apetito), o ta pirmagimystė man atrodo reiškė ir tėvo palikimą. Tad žmonės geba priimti tikrai kvailus sprendimus dėl kūniškų poreikių, nebūtinai tai turi būti apetitas, tai gali būti ir kas nors kito pvz. aistra moterims. Norėjau priminti, kad meilė Dievo valia galima tik santuokoje.

· Imtynės su angelu – Jokūbas prie Jaboko brastos susigrūmė su kažkokiu vyru iki pat aušros. Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad ji išsinarino. Tuomet jis tarė : “Paleisk mane, nes jau aušta”. Bet Jokūbas tarė : “Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi”. O tas paklausė : “Kuo tu vardu ?” – “Jokūbas”, – atsakė šis. Anas tarė : “Nuo šiol tavo vardas bus Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai”. Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį. Iki šios dienos izraelitai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui toje vietoje.

· Tikėjime reikia kantrybės ir atkaklumo – Biblijoje parašyta – “dėl jo įkyrumo atsikels ir duos”, todėl ir mums reikia būti atkakliems ir užsispyrusiems prašant ko nors Dievo, nors ir malda gali užtrukti labai ilgą laiką, tačiau jei ji sutaps su Dievo valia vieną dieną ji išsipildys. Jokūbas dirbo apie 14 metų Labanui kol Viešpats jį palaimino.

Juozapas

Ištrauka iš Biblijos :

Izraelis mylėjo savo sūnų Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką, nes šis buvo gimęs senatvėje. Jis davė jam puošnų apdarą ir dėl šių priežasčių Juozapo broliai nekentė jo, vengdavo net pasisveikinti. Kartą Juozapas susapnavo sapną, kad jis taps galingas ir broliai pradėjo dar labiau jo nekęsti. Tada Juozapas dar susapnavo, kad saulė, mėnulis, ir žvaigždės jam lenkiasi ir pasipasakojo viską tėvui ir broliams. Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo pamiršti. Tada progai pasitaikius Juozapo broliai įmetė jį į duobę ir pardavė į izmaelitams į vergystę. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą. Jį pardavė Egipte vienam faraono pareigūnui Potifarui, sargybos viršininkui. Viešpats laimino Potifarą dėl Juozapo ir Juozapas rado malonę Potifaro akyse ir tapo jo asmeniniu tarnu. Jam buvo patikėta visa, ką Potifaras turėjo. Potifaro žmona pradėjo gundyti Juozapą, bet jis atsispyrė jos vilionėmis. Tada ji melagingai apkaltino jį bandymu išprievartauti ir Juozapas buvo uždarytas į kalėjimą. Bet Viešpats buvo su Juozapu ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis. Kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Praėjus kiek laiko Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas nusikalto savo vadovui ir atsidūrė kalėjime. Kartą jie susapnavo labai svarbius sapnus ir Juozapas abiem jiems teisingai paaiškino jų reikšmę. Praėjus dviems metams, faraonas sapnavo sapną ir niekas negalėjo jo jam paaiškinti. Tuomet vynininkas prisiminė Juozapą ir rekomendavo jį, o faraonas išsikvietė Juozapą. Juozapas paaiškino sapną, kad po 7 metų pertekliaus Egipte kils 7 metų badas ir faraonas buvo taip sužavėtas Juozapu, kad paskyrė jį viso Egipto krašto valdytoju. Kuomet kilo badas, Juozapas buvo paruošęs Egiptą ir žmonės dėkojo Juozapui už gyvybę. Visas pasaulis ėjo pas Juozapą į Egiptą pirkti grūdų, nes badas slėgė visą pasaulį. Tada Juozapo broliai irgi atkeliavo į Egiptą pas Juozapą, Juozapas iš pradžių nesileido atpažinamas ir išmėgino juos, bet po to padėjo visiems savo broliams ir tėvui, apgyvendino juos geriausiame krašte ir tai buvo labai graudus momentas kai Juozapas atleido savo broliams ir išgelbėjo juos nuo bado.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievas mėgsta privatumą – Reikia laikyti liežuvį už dantų ir nepasakoti niekam apie savo planus ar kaip Dievas žada palaiminti tave, nes žmonės yra be galo pavydūs ir net tavo šeima gali pradėti nekęsti tavęs kaip atsitiko Juozapui kuomet jo broliai pardavė jį į vergystė, nes labai pavydėjo jam. Net kai Dievas palaimina tave geriau niekam nesigirti, o laukti kada Dievas apie tai paskelbs.

· Mes esame testuojami prieš palaiminimus – Kartais Dievas testuoja žmones prieš didelius palaiminimus. Potifaro žmona jį gundė, Juozapas turėjo įrodyti savo vertę dirbdamas Potifaro namuose bei kalėjime, tad visur buvo testai, nes kuomet galime pasirūpinti mažais dalykais tuomet Dievas patiki mums didesnius dalykus.

· Reikia atleisti savo kaltininkams – Labai svarbu atleisti savo kaltininkams, kaip ir Juozapas atleido savo broliams ir išgelbėjo juos, nepaisant to, kad jie norėjo jį net nužudyti.

· velnias dažnai bando mus išvesti iš teisumo kelio – Reikia atsilaikyti velnio siųstų žmonių pagundom kaip tai sėkmingai padarė Juozapas atsispirdamas Potifaro žmonai. Jeigu Juozapas būtų sugulęs su ja, tuomet jis nebūtų patekęs į kalėjimą ir to pasekoje nebūtų tapęs Egipto krašto valdytoju bei nebūtų išgelbėjęs pasaulio nuo bado.

· Per kančias į žvaigždes – Kartais turime pereiti daug kančių iki palaiminimo ir tai gali užtrukti ilgą laiką. Juozapas labai daug iškentėjo kol tapo Egipto krašto valdytoju. Jam reikėjo turėti daug kantrybės, nes kartais Dievas nori, kad mes tiesiog lauktumėme ir ilgai. Tačiau Dievas viską valdo ir gali padėti net per sunkumus. Dievas būna visuomet su mumis ir Jo planų niekas negali sustabdyti, net kai įmeta žmogų į duobę ir atiduoda į vergystę. Ir manau Dievas leido Juozapui kentėti, nes jo pašaukimas buvo didžiulis – išgelbėti pasaulį nuo bado.

· Svarbu padėti kitiems – Reikia visuomet padėti kitiems žmonėms, nes jei Juozapas nebūtų padėjęs vynininkui ir kepėjui tuomet nebūtų sutikęs faraono.

Mozė

Ištrauka iš Biblijos :

Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo. “Žiūrėkite, – sakė jis, – izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus”. Todėl buvo paskirti prižiūrėtojai engti juos lažo darbais. Egiptiečiai buvo negailestingi izraelitams. Faraonas įsakė visiems savo žmonėms : “Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus”. Gimęs Mozė buvo paliktas pintinėje tarp nendrių Nilo pakrantėje, jį pastebėjusi faraono duktė išgelbėjo jį. Užaugęs Mozė pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrają. Mozė užmušė egiptietį ir tada jam teko pabėgti nuo faraono. Izraelitai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo. Ir Dievas apsireiškė Mozei per degantį krūmą. Liepė eiti jam pas Egipto faraoną ir išlaisvinti izraelitus bei suteikė Mozei antgamtinių galių. Mozė spyriojosi, kad jis nėra iškalbus, tad Dievas suteikė jam pagalbos – jo brolį Aaroną, nes jis buvo iškalbus. Bet Dievas užkietino faraono širdį, kad šis pamatęs pirmuosius stebuklus nesutiktų paleisti izraelitų. Pirmieji Mozės stebuklai buvo lazda pavirtusi šliužu, vanduo virtęs krauju, varlės užplūdusios visą šalį, žemės dulkės pavirtusios uodais visame Egipto krašte ir musių spiečiai, tačiau tai faraono neįtikino paleisti izraelitų. Tuomet Mozė užtraukė Egiptui galvijų marą, sukėlė pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje, siuntė ledų krušą, skėrius, Egipto kraštą ištiko tamsa, bet ir tai neįtikino faraono. Galiausiai Mozė su Dievo pagalba pasiuntė visų egiptiečių pirmagimių mirtį ir tik tuomet faraonas leido izraelitams išeiti. Viešpats buvo padaręs, kad izraelitai rastų tiek malonės egiptiečių akyse, kad šie duotų jiems, ko tik jie prašė. Tad Izraelitai pasiėmė egiptiečių auksinių ir sidabrinių brangenybių bei drabužių. Kuomet izraelitai keliavo, faraonas persigalvojo ir pasiuntė kariuomenę vytis, jai priartėjus – izraelitai buvo prie jūros, tačiau Dievas perskyrė vandenis, kad izraelitai galėtų praeiti, o egiptiečius paskandino ten. Tačiau nepaisant visų stebuklų, izraelitai dažnai murmėjo prieš Mozę ir Dievą, todėl jų kelionė dykuma truko ne 11 dienų, o 40 metų. Beje, kartą Dievas liepė Mozė kalbėti uolai, kad ši suteiktų vandens, bet kadangi Mozė buvo supykęs ant izraelitų, jis ne tarė žodžius uolai, bet trenkė uolai. Dėl šios klaidos Mozė negalėjo įžengti į Pažadėtąją Žemę.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Istorija kartojasi – Tai, kad viskas kas buvo praeityje kartojasi. Pvz. Dievas per Mozę siuntė įspėjimus – galvijų marą, krušą, kruviną vandenį, muses, uodai o dabartiniais laikais buvo visokie kiaulių marai, paskutiniais metais krušos būna pavasarį ir net vasarą, Meilutytė plaukė kruvinu vandeniu dėl karo Ukrainoje, ir lygtai Indonezijoje buvo kruvinas vanduo, jeigu įvesite į Google “Padaugėjo uodų” rasite informacijos, kad jų padaugėjo – kaip seniau Dievas žmones įspėjo taip ir dabar tas pats ir manau tik laiko klausimas kada prasidės tikrieji sunkūs laikai “Tribulation”. Šioje istorijoje Izraelitai pasiėmė egiptiečių auksinių ir sidabrinių brangenybių bei drabužių – čia irgi atitikimas dabartiniams laikams, nes visi nuovokesni žmonės laukia kada sprogs aukso ir ypač sidabro kainos į viršų ir Dievo žmones paveldės neteisiųjų turtus.

· Negalima murmėti prieš Dievą – Jei murmi prieš Dievą, esi nepatenkintas Juo – tuomet Dievas gali atidėti tavo palaiminimus ilgam laikui, kaip tai padarė izraelitams – vietoj 11 dienų kelionės gavosi 40 metų.

· Paklusnumas yra svarbu – Šioje istorijoje eilinį kartą galime pasimokyti kaip svarbu Dievui yra paklusnumas – dėl to, kad Mozė trenkė uolai, o ne ištarė žodžius jai (kaip buvo Dievo nurodyta) – Mozė negalėjo įžengti į Pažadėtąją Žemę dėl tokio atrodo smulkaus neklusnumo. Taigi, Dievas gali nubausti žmogų už menkiausią nepaklusnumą – mūsų dažniausiai laukia pasekmės už nuodėmes, neklusnumus ir pan.

· Dievas dažnai naudoja netobulus žmones – Dievas dažnai naudoja netobulus žmones ir nesmerkia jų, nes Mozė buvo net nužudęs žmogų ir turėjo problemų su iškalba, bet Dievas vis tiek jį panaudojo.

· Dievas vertina kuklumą – pvz. Mozė buvo labai kuklus ir Dievui tai patiko.

· Dievas saugo savo žmones – Dievas apsaugojo izraelitus nuo egiptiečių, nepaisant to, kad reikėjo itin pasistengti (pvz. vienu metu net jūra buvo perskirta), taip pat apsaugojo Mozę jam gimstant, nes tuomet buvo žudomi gimę berniukai, tad ir mes turėtume pasitikėti, kad Dievo žmonės bus apsaugoti.

· Dievas testuoja žmones – Izraelitai buvo testuojami dykumoje, bet jie tik murmėjo, viskuom buvo nepatenkinti, vietoj to, kad dėkotų ir ieškotų Dievo bei sektų jį nepaisant sunkumų. Tad jie neišlaikė šio testo ir daug iš jų mirė dykumoje nesulaukę Pažadėtosios Žemės. Lygiai taip pat Dievas dažnai testuoja mus kai susiduriame su sunkumais – pvz. Dievas gali atimti turtus ir žiūrėti ar mes pradėsime keikti Jį ar geriau bandysime dar labiau artintis prie Jo ir prašyti, kad Jis padėtų mums. Biblijoje yra rašoma, kad yra daug pašauktų, bet mažai išrinktų, nes daug žmonių neišlaiko tokių testų. Dažnai už patepimą ir pašaukimą bei didelius palaiminimus reikia sumokėti kainą, pvz. kaip Jėzus, Juozapas, Mozė ar Dovydas sumokėjo.

Gideonas

Ištrauka iš Biblijos :

Izraelitai darė, kas nedora Viešpats akyse, ir Viešpats atidavė juos į Midjano rankas septyniems metams. Per Midjaną Izraelis buvo labai dideliame skurde, ir izraelitai šaukėsi Viešpats. Viešpaties angelas pasirodė Gideonui ir liepė eiti su savo jėga ir išgelbėti Izraelį iš Midjano rankos. Gideonas netikėjo, kad gali tai padaryti, bet Viešpats tarė, kad Jis bus su juo. Gideonas sunaikino Baalo aukurą ir nukirto šalia stovintį šventąjį stulpą. Tada pastatė deramą aukurą Viešpačiui, savo Dievui. Miesto žmonės pakilo anksti rytą ir žiūri : Baalo aukuras nugriautas. Žmonės norėjo jį užmušti, bet jo tėvas Jehoašas apgynė jį. Prieš kovą su Midjanu Viešpats tare Gideonui : “Tu turi per daug karių” ir kardinaliai sumažino jo karių skaičių. Iš trisdešimt tūkstančių liko trys šimtai. Gideonas ir jo kariai prisiartino prie Midjano stovyklos ir ėmė pūsti ragus ir šaukti “Už Viešpatį ir Gideoną”. Stovykloje kilo sąmyšis – jie šaukė ir bėgo. Pradėjus pūsti tris šimtus ragų, Viešpats atsuko kiekvieno vyro kalaviją prieš jo bičiulį visoje stovykloje. Visa kariuomenė pabėgo ir dabar buvo pašaukti prie ginklų Izraelio vyrai iš Naftalio, Ašero bei viso Manaso, ir jie vijosi midjaniečius. Į Gideono rankas Dievas atidavė Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. Gideonas vijosi ir paėmė į nelaisvę dar du Midjano karalius, o visa kariuomenė buvo paklaikusi. Po visų pergalių Izraelio vyrai kreipėsi į Gideoną : “Valdyk mus tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos”. Gideonas atsakė : “Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys. Viešpats jus valdys”. Gideonas paėmė izmaelitų aukso auskarus, kurių buvo labai daug. Midjanas tapo pavaldus izraelitams ir savo galvų daugiau nebekėlė. Tad Gideono dienomis kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievas prašo keisčiausių dalykų – Dievas dažnai prašo išprotėjusių dalykų pvz. sumažinti karių skaičių nuo 30 000 iki 300, bet mes turime stengtis pasitikėti Juo ir laikytis jo nurodymų, kad ir kokie keisti jie bebūtų.

· Dievas išaukština kukliuosius – Dievas dažniausiai pasirenka tokius žmones savo tikslams, kurie netiki, kad gali tapti prasmingais Dievo žmonėmis, nes Gideonas kaip ir Mozė irgi netikėjo savo jėgoms. Dievas žiūri į žmogaus širdį, o ne į jo ūgį, kūno sudėjimą, kvalifikacijas ar išvaizdą.

· Dievas rūpinasi savo žmonėmis, bet reikia būti paklusniems – Dievas dar kartą išgelbėjo izraelitus, tačiau dėl jų nedorumo prieš tai buvo juos atidavęs į Midjano rankas. Taigi, Dievas yra gailestingas savo žmonėms, tačiau nereikia tuo piktnaudžiauti ir reikia stengtis būti doriems, nes už blogus darbus ir nedorumus dažniausiai būna pasekmės.

· Žmonės šiais laikais turi daug stabų lygiai taip pat kaip senovėje – Gideonas buvo šaunuolis, kad sunaikino Baalo aukurą. Mes turėtumėm irgi naikinti stabus savo gyvenime, tai gali būti bent kas, kas tampa svarbiau už Dievą. Pvz. Facebook’ai ir socialiniai tinklai, žmona ar vaikai, pinigai ar karjera ir taip toliau.

· Turime leisti Dievui valdyti mūsų gyvenimus, o ne žmonėms – Izraelitai prašė, kad Gideonas juos valdytų, bet jis pasakė, kad Viešpats juos valdys. Mes turėtumėm maldoje visuomet prašyti Dievo patarimų ir išminties kaip vesti savo gyvenimą, kad Jis atskleistų savo planą mūsų gyvenimams.

· Dievas naudoja sunkius laikus, kad parodytų jog mums Jo reikia – Izraelis vienu metu gyveno be rūpesčių, tapo savarankiškais ir jiems atseit nebereikėjo Dievo. Tuomet Dievas nuteikė prieš juos priešą Midjaną ir parodė koks sunkus gali būti gyvenimas be Jo kol galiausiai izraelitai pradėjo šauktis tikrojo Viešpats pagalbos. Midjaniečiai elgėsi itin žiauriai su izraelitais. Lygiai taip pat mes savo gyvenime turėtumėm prašyti Dievo pagalbos, o ne pasitikėti tik savo jėgomis.

· Prieš Dievui panaudojant žmogų viešai, visų pirma jis turi apsitvarkyti savo vidų Gideono šeima turėjo Baalo aukurą, tad Gideonas turėjo jį sunaikinti. Kad išlaikyti testą ir būti Dievo naudojami viešai, mes irgi turėtumėm apsitvarkyti visų pirmą savo vidų ir namus – ar neturime kokių nuodėmių, trūkumų, stabų ir pan.

· Turime išlikti budrūs mūsų kelionėje su Dievu – Gideonas po visų savo pasiekimų padarė vėl kažkokį aukso efodą ir Izraelis susiteršė save garbindamas jį. Ir tai tapo žabangomis Gideonui ir jo namams. Taigi, savo kelyje su Dievu turime likti budrūs, kad nepadarytumėm kvailų klaidų, nes daug Dievo žmonių padarė klaidų ir Gideonas tikrai ne vienintelis.

Samsonas

Ištrauka iš Biblijos :

Izraelitai darė, kas nedora Viešpaties akyse, ir Viešpats atidavė juos keturiasdešimčiai metų į filistinų rankas. Gimė Samsonas. Jis buvo labai stiprus, vieną kartą užpultas jauno liūto Samsonas perplėšė tą liūtą plikomis rankomis, nes jį apėmė Viešpaties dvasia. Samsonas vedė filistinų moterį (ne iš savo tautos). Kartą Samsonas įminė mįslę savo palydovams, bet jo žmona išplepėjo atsakymą jiems. Samsono tėvas atidavė ją vestuvių pajauniui. Samsonas susipyko su filistinais ir ištiko juos baisiomis skerdynėmis. Filistinai bandė atkeršyti. Viena kartą Samsonas užmušė tūkstantį vyrų, ant tiek jis stiprus buvo dėl jame esančios Viešpačio dvasios. Taip pat kartą būdamas labai ištroškęs, jis šaukėsi Viešpaties ir Dievas atvėrė Lehyje esančia ertmę, ir iš jos ištryško vanduo. Dar buvo įvykis, kai Gazoje žmonės apsupo jį ir tykojo visa naktį prie miesto vartų. Bet Samsonas miegojo tik ligi vidurnakčio ir atsikėlęs čiupo miesto vartų duris bei abu vartų stulpus ir išrovė juos su visa velke. Užsimetęs ant pečių, jis nunešė juos į kalvos viršūnę prie Hebrono. Paskui jis įsimylėjo moterį vardu Delila. Filistinų didžiūnai pasiūlė jai labai daug pinigų jei ji sužinos Samsono stiprumo paslaptį ir ji tai šiaip taip sužinojo po daug bandymų ir išdavė Samsoną filistinams. Samsono paslaptis buvo ta, kad jei jo plaukai bus nukirpti jis neteks galios. Delila, užmigdžiusi Samsoną ant savo kelių, pasišaukė kitą vyrą ir liepė nukirpti jam septynias plaukų garbanas. Samsonas tapo silpnas, filistinai jį nutvėrė ir išbadė akis. Nuvarę į Gazą, apkalė jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnas. Tuo tarpu nukirptieji plaukai pradėjo ataugti. Filistinų didžiūnai susirinko atnašauti savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti Samsono nuopoliu. Pagauti pakilios dvasios, jie sakė : “Pašaukite Samsoną, tepalinksmina mus”. Šis vaidino jų akivaizdoje juokdarį. Paskui pastatė jį tarp stulpų. Ant stogo stovėjo trys tūkstančiai vyrų ir moterų, žiūrėjusių, kaip Samsonas linksmino. Samsonas šaukėsi Viešpaties ir prašė atsiminti jį bei suteikti jėgų paskutinį kartą, kad galėtų atkeršyti už savo akis. Tada jis nugriovė abu stulpus – namai griuvo ant didžiūnų ir visų ten buvusių žmonių. Tad jis užmušė daugiau mirdamas negu gyvendamas.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Reikia labai atsargiai rinktis vyrą ar žmoną ir draugus – Būtina atsiklausti Dievo ir neskubėti prieš vedant žmoną ar ištekant už vyro, nes gyvenimo partnerio pasirinkimas yra be galo svarbus sprendimas. Samsonas buvo stiprus prieš vyrus, bet labai silpnas prieš moteris. Krikščioniui galima vesti tik tikinčiąją santuokinę, aišku jei jau esate susituokę su netikinčiąja, tai jokiu būdu nereikia skirtis, nes tekėti ar vesti galima tik vieną kartą (nebent išsiskyrėte dėl neištikimybės ar mirties), jei jūsų sutuoktinis ar sutuoktinė yra netikintys, reikia melstis Šventajai Dvasiai, kad Jis konvertuotų ją ar jį į tikinčiuosius.

· Reikia bėgti nuo toksiškų ir išdavikiškų žmonių – Delila ne kartą bandė išgauti Samsono paslaptį ir jį išduoti, bet Samsonas galvojo, kad vis atsispirs jos pagundoms. Tačiau mums reikia pastebėjus žmogaus klastą bėgti nuo jo ar jos, nes jei Samsonas būtų tai padaręs pirmą kartą pastebėjęs Delilos apgaules jis būtų išsaugojęs gyvybę.

· Svarbiau būti stipriu dvasiškai nei fiziškai – Dievo dovanos gali reikšti labai mažai jei nėra disciplinos pvz. yra informacijos, kad Samsonas mažai meldėsi.

· Dievas yra gailestingas ir geras – Taip pat galime pasimokyti, kad Dievo būdas yra labiau atleisti, nei teisti. Nes Jis atleido Samsonui už paslapties išdavimą Delilai ir suteikė jėgų paskutinei misijai.

· Reikia naudoti Dievo suteiktas stiprybes Dievo tikslams – Dievas visiems mums suteikė kažkokių talentų ir reikia tai naudoti Dievo karalystės labui.

· Mums reikia Dievo, kad būtumėm stiprūs – Dievas suteikė stiprybės Samsonui ir teikia jos mums.

· Dievo pašaukimas atneš ir bėdų – Biblijoje Jėzus pasakė “Jei persekiojo mane tai persekios ir jus”. Toliau Jėzus pasakė “Šiame pasaulyje jūs turėsite bėdų, bet aš įveikiau pasaulį”. Taigi, net ir didžiausi Dievo žmonės susiduria su iššūkiais ir sunkumais ir mes kaip tikintieji jų galime taip pat tikėtis.

Samuelis ir Saulius

Ištrauka iš Biblijos :

Berniukas Samuelis bemiegodamas išgirdo kvietimą savo vardu ir nubėgo pas Elį ir sako “Aš čia, jei mane šaukei”. Tačiau jis pasakė, kad nekvietė jo. Taip atsitiko dar du kartus. Tada Elis suprato, kad berniuką šaukė Viešpats. Tada kitą kartą Samuelis išgirdęs kvietimą sako “Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso” ir Dievas jam pasakė pirmąją pranašystę. Taip Samuelis tapo pranašu Samueliu ir užmezgė ryšį su Dievu. Samuelis buvo Izraelio teisėjas visą savo gyvenimą. Viešpats nurodymu Samuelis patepė vyrą iš Benjamino šeimos kaip Izraelio valdovą, nes jis turėjo išgelbėti savo tautą nuo filistinų rankos. Saulius tapo karaliumi su Samuelio pagalba. Viena kartą jo kariuomenei esant pavojui Saulius laukė septynias dienas – iki laiko, kurį buvo nustatęs Samuelis. Bet Samuelis neatėjo ir žmonės pradėjo slapta trauktis nuo Sauliaus, kuris tuomet paruošė deginamąją auką ir bendravimo aukas. Tada atėjo Samuelis ir tarė “Ką tu darei ?” Saulius sakė: “Matydamas, kad žmonės slapta traukiasi nuo manęs, o tu neatėjai skirtu laiku tariau sau : “Štai filistinai tuojau atžygiuos, o aš dar neieškojau Viešpaties malonės”. Tai iš nerimo ir atnašavau deginamąją auką. Samuelis tarė Sauliui : “Pasielgei kvailai, nesilaikydamas Viešpaties, tavo Dievo, tau duoto įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje visam laikui, bet dabar tavo karaliavimas neišliks. Viešpats susiieškojo vyrą pagal savo širdį, nes tu nevykdei, ką Viešpats buvo tau įsakęs.”

Taip pat Viešpats žodis buvo pulti Amaleką ir skirti sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nepagailėti nė vieno, užmušti vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus. Saulius atliko puolimą, tačiau pasigailėjo Agago, geriausių avių, galvijų ir avinėlių bei viso, kas buvo vertinga. Jie nenorėjo skirti jų sunaikinti; sunaikinti jie skyrė tik tai, kas buvo menka ir niekam netiko. Tada Viešpats žodis pasiekė Samuelį : “Gailiuosi padaręs Saulių karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Samuelis sielojosi ir maldavo Viešpatį visa naktį. Saulius dar savo garbei pasistatė paminklą. Saulius norėjo skirti paliktus geriausius gyvūnus kaip auką Viešpačiui. Viešpats atmetė Saulių nuo karaliavimo Izraelyje.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Paklusnumas Dievui yra svarbiau nei atnašos – Saulius gavo Dievo įsakymą viską sunaikinti, bet pagailėjo geriausių gyvulių, nes norėjo paaukoti juos Viešpačiui. Tačiau Dievui tai labai nepatiko. Saulius neteko karaliaus titulo dėl savo nepaklusnumo.

· Pasikėlimas eina prieš sunaikinimą – Kuomet Dievas tarė Samueliui žodį, kad gailisi, jog padarė Saulių karalių – Saulius buvo pasistatęs sau paminklą. Yra angliškas posakis “Pasikėlimas eina prieš sunaikinimą – Pride comes before destruction” ir tai 100% pasitvirtino Sauliaus atveju, nes jeigu jau žmogus statosi sau paminklus tai jis tikrai buvo pasikėlęs ir buvo tik laiko klausimas kada jis žlugs.

· Dievas kartas kalba balsu – Samuelis kai buvo jaunas išgirdo Dievo balsą galvoje ir užmezgė ryšį su Juo, o aš pažinojau vieną žmogų, kuris išgirdęs Dievo balso tylėjo ir nebendravo su Juo, nes galvojo, kad jam šizofrenija. Matome kaip skiriasi kai kurie žmonės – vieni pasitiki savimi ir Dievu, o kiti vaikosi pasauliui priimtinų požiūrių ir nuomonių, kad balsas galvoje būtinai turi būti šizofrenija – jie seka bandos jausmu ir todėl negali išsiskirti iš kitų žmonių.

· Negalima užsiimti okultizmu – Saulius bandė pasinaudoti mediumo paslaugomis, kad užmegztų ryšį su mirusiu žmogumi, o tai Dievui taip pat labai nepatiko. Taip ir mes turėtume vengti įvairių okultizmo formų tokių kaip mediumai, astrologai, burtininkai, jogos “specialistai” ir kiti.

· Dievo dažnai reikia ilgai laukti – Karalius Saulius neiškentėjo belaukiant Samuelio. Kartais mums reikia laukti ilgą laiką kol Dievo instrukcijos išsipildys. Geriausia yra melstis ir prašyti Dievo, kad suteiktų mums kantrybės.

· Reikia būti savikritišku – Karalius Saulius kaltino visus tik ne save patį už savo nepaklusnumą. Kartais reikia būti tiesiog savikritiškiems ir pripažinti savo kaltę.

Dovydas

Ištrauka iš Biblijos :

Kuomet Saulius buvo Viešpats atleistas, Samuelis buvo išsiųstas pas Jesę Betliejietį patepti naujo būsimo karaliaus. Atėjus pas jų šeima, Samuelis galvojo, kad Eliabas bus pateptasis, bet Viešpats tarė : “Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį”. Jesė liepė praeiti pro Samuelį visiems savo septyniems sūnums, bet nė vieno Samuelis neišrinko. Samuelis paklausė ar yra dar sūnų ir tėvas atsakė, kad liko jauniausias sūnus Dovydas, bet jis gano avis. Jesė buvo taip nuvertinęs šį sūnų, kad net nebuvo pakvietęs jo, nes negalvojo, kad Dovydas gali tapti karaliumi. Atėjus Dovydui, Samueliui Viešpats tarė: “Stok ir patepk, nes tai jis”. Nuo tos dienos Viešpaties dvasia galingai užvaldė Dovydą. Bet jis netapo iš karto karaliumi, o turėjo dar ilgą laiką ganyti avis. Viešpaties dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia pradėjo jį kankinti. Saulius išsikvietė Dovydą, kad jis pagrotų jam lyra, kad pagerėtų jo būklė. Taigi, Dovydas pradėjo tarnauti Sauliui. Saulius jį labai pamilo, ir jis tapo jo ginklanešiu. Vieną kartą filistinų itin galingas karys Galijotas metė iššūkį Sauliaus vyrams ir tarė : “Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, testoja jis prieš mane. Jei jis mane nugalės ir užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite”. Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti. Trys vyresnieji Jesės sūnus buvo išėję su Sauliumi į karą, o Dovydas nueidavo pas Saulių ir vėl sugrįždavo prie Betliejaus ganyti tėvo avių. Jesė paprašė Dovydo nunešti maisto jo broliams ir Dovydas leidosi į kelionę. Dovydas išgirdo Galijoto metamą iššūkį. Izraelio vyrai bėgo nuo Galijoto siaubo apimti. Dovydas pasakė, kad eis kovoti su Galijotu. Bet Saulius netikėjo, kad jis gali eiti į kovą, nes Dovydas pagal Saulių buvo tik vaikas, o Galitojas buvo karys nuo pat savo jaunystės. Bet Dovydas pasakė, kad yra užmušęs liūtą ir mešką bei išgelbės ir nuo to filistino. Tada Saulius sutiko, kad Dovydas kovotų. Ginkluotas tik svaidykle, Dovydas išėjo į kovą. Galijotas žiūrėjo į jį su panieka. Dovydas tare filistinui Galijotui : “Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš – vardu Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. Šiandien Viešpats įduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje. Visa ši bendrija žinos, kad Viešpats gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra Viešpaties, ir jis atiduos jus mums į rankas!” Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn. Taip Dovydas nugalėjo filistiną svaidykle ir akmeniu, parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo. Dovydas po šios kovos tapo nacionaliniu didvyriu. Saulius padarė Dovydą kariuomenės vadu. Bet vėliau Saulius pradėjo pavydėti Dovydui. Saulius bijojo Dovydo, nes su juo buvo Viešpats, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs. Todėl Saulius pašalino Dovydą iš savo aplinkos, bet visas Izraelis mylėjo Dovydą. Vėliau Saulius davė Dovydui savo dukrą žmona, mainais už Dovydo kariavimą jo gretose, nes tikėjosi, kad filistinai jį nužudys. Bet Viešpats buvo su Dovydu. Saulius pats bandė užmušti Dovydą ietimi, bet Dovydas išvengė Sauliaus smūgio. Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. 2 kartus Sauliui bepersekiojant Dovydą po dykumą ir kalnus, Viešpats įdavė Saulių į Dovydo rankas, bet Dovydas jo pagailėjo abu kartus. Saulius susigraudino ir atsiprašė Dovydo. Saulius prieš vieną mūšį teiravosi Viešpaties, bet Viešpats neatsakė jam nei per sapnus, nei per Urimus, nei per pranašus. Tada Saulius pradėjo ieškoti moters, iššaukiančios vėles, pas kurią jis galėtų nueiti ir pasiteirauti. Rado ją ir paprašė išburti per Samuelio vėlę. Iššaukęs Samuelio dvasią jis sužinojo, kad rytoj jis ir jo sūnūs mirs, o Izraelis bus įduotas į rankas filistinams. Filistinai stojo į mūšį su Izraeliu, o Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų. Saulius buvo sunkiai sužeistas ir paprašė ginklanešio jį nužudyti, kad filistinai nenudurtų juo ir neišjuoktų. Bet ginklanešys atsisakė ir Saulius pačiupo savo paties kalaviją ir krito ant jo. Vėliau Dovydas tapo viso Izraelio karaliumi.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievas dažnai naudoja atstumtuosius savo pašaukimui – Dievas naudoja atstumtuosius savo pašaukimui, tai yra tuos žmones, kuriuos visi nuvertina ir negerbia, nes net Dovydo tėvas nepakvietė jo į namus kuomet Samuelis atėjo patepti būsimo karaliaus. Viešpats žiūri pirmiausia į žmogaus širdį, o ne į jo statusą visuomenėje.

· Nuo patepimo iki palaiminimo gali praeiti ilgas laiko tarpas ir mes esame testuojami – Nuo Dievo patepimo iki palaiminimo dažnai būna testavimo periodas ir tai gali užtrukti ilgą laiką, nes kuomet Dovydas buvo pateptas karaliumi jis dar ilgai ganė avis ir tarnavo Sauliui. Prieš patikint Dovydui valdyti šalies žmones jis turėjo tinkamai prižiūrėti avis ir įrodyti savo vertę. Ši istorija parodo kaip svarbu visuomet patarnauti žmonėms, nes kuomet Dovydas nešė maisto jo broliams – ten Dovydas išgirdo Galijoto metamą iššūkį. Jeigu Dovydas nebūtų patarnavęs broliams ir būtų buvęs pasikėlęs jis nebūtų sužinojęs apie Galijoto iššūkį.

· Nereikia veltis į nereikalingas kovas – Dovydas nesiveldavo į visas kovas, o nuspręsdavo jų svarbą pvz. sužinojęs koks bus atlygis už Galijoto įveikimą tik tuomet jis susidomėjo. Taip ir mums reikia daryti – jei kas nors įžeidžia ar sugadina nuotaiką – nereikia veltis į nereikalingas kovas ir įrodinėti savo tiesas.

· Dievo palaiminimas svarbiau nei mūsų pačių jėgos – Šioje istorijoje galime pasimokyti, kad Dievo palaiminta rankoje laikoma svaidyklė su akmeniu yra galingesnė nei Dievo nepalaimintas tankas. Jeigu neklystu, man atrodo šią mintį paėmiau iš Joel Osteen pamokslo.

· Dievas Tėvas yra mūsų tikrasis tėvas – Saulius klausė Dovydo kieno jis sūnus, Dovydas pamiršo pasakyti, kad jis ne tik savo pasaulinio tėčio sūnus, bet ir galingiausio Viešpats Dievo sūnus.

· Nekeršykite patys, o palikite tai Dievo rūstybei – Galiausiai galime daryti išvadą, kad pavydas yra žmogaus prigimtyje, nes dar kartą vaizduojama ką žmogus gali padaryti dėl pavydo kuomet Saulius pradėjo bandyti užmušti Dovydą. Biblijoje rašoma, kad nereikia keršyti patiems, o viską palikti Dievo rūstybei ir šią nuostatą sėkmingai išlaiko Dovydas pasigailėdamas Sauliaus net du kartus.

· Dievas nusiteikęs prieš okultizmą – Dievas yra nusiteikęs prieš okultizmo praktikas tokias kaip mediumai, jogos, meditacijos ar astrologijos (tiesa, krikščioniška meditacija yra leidžiama ir skatinama, nes tai tiesiog žodžio apmąstymas). Matome, kad kuomet Saulius kreipėsi pas būrėją mediumę jis netrukus žuvo.

· Dievo pašauktieji dažnai yra persekiojami – Su Dovydu blogai elgėsi ir jo paties šeima ir Saulius, tad ir mes galime tikėtis savo kelionėje su Dievu patirti daug persekiojimų.

· Dievas atleidžia, bet už nuodėmes dažnai būna pasekmės – Dovydas dėl aistros moteriai netiesiogiai nužudė jos vyrą. Viešpats atleido jam, bet buvo pasekmės – Dievas nužudė Dovydo sūnų. Dievas pagailėjo Dovydo turbūt dėl to, kad jis atgailavo.

Saliamonas

Ištrauka iš Biblijos :

Dovydas prieš savo mirtį palaimino savo sūnų Saliamoną kaip būsimą karalių. Kartą Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne ir pasakė : “Prašyk ko nori, kad tau duočiau.” Saliamonas paprašė imlaus įžvalgumo valdant tautą. Šis prašymas rado malonę Viešpatyje ir Saliamonui buvo suteikta išmintinga ir įžvalgi širdis. Kartą pas Saliamoną atėjo dvi moterys ir pykosi, kad vienas kūdikis priklauso kiekvienai jai. Tada karalius pasakė : “Atneškite kalaviją ir padalykite pusiau. Duokite pusę vienai ir pusę kitai”. Tuomet tikroji motina maldavo karaliaus palikti kūdikį gyvą ir atiduoti kitai moteriai, o ta kita moteris sakė : “Tenebūna nei mano, nei tavo.” Tada karalius Saliamonas pasakė: “Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, neužmuškite jo, ji jo motina”. Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turi Dievo išminties teisingumui vykdyti. Dievas apdovanojo Saliamoną ne tik didele išmintimi, bet ir didžiuliais turtais. Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, jo išmintis viršijo visų rytiečių ir viso Egipto išmintį. Saliamono klausytis atvykdavo iš visų kraštų žmonės. Kartą pas jį atvyko Šebos karalienė. Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Ji buvo taip sužavėta, kad padovanojo jam daug turtų – šimtas dvidešimt talentų aukso, daugybė kvepalų bei brangakmenių. Saliamonas turėjo septynis šimtus aukštakilmių žmonų ir tris šimtus sugulovių. Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link, ir jo širdis nebuvo ištikima Viešpačiui.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievas duoda daugiau nei mes prašome – Saliamonas prašė tik išmintingumo, bet Dievas buvo dosnus ir dar suteikė jam milžiniškus turtus.

· Netikintieji gali nusukti mūsų širdis nuo Dievo – Idealiame gyvenime mūsų žmona ar vyras, draugai turėtų būti krikščionys tikintieji, nes kaip matome iš Saliamono istorijos jei turi savo aplinkoje netikinčiųjų jie gali nusukti mus nuo tikėjimo kelio ar mažų mažiausiai išblaškyti mus nuo Dievo žodžio. Biblijoje parašyta, kad pasaulio bičiulis tampa Dievo priešininku. Taip pat Biblijoje yra parašyta Corinthians 6:14 – “Nebūkite susieti su netikinčiaisais; kokią partnerystę gali turėti šviesa ir tamsa ?”

· Venkite stabų – Saliamono dienomis žmonės galėjo garbinti tiesiog kitus dievus, tačiau mūsų dienomis tie kiti dievai yra kitoniški pvz. tai gali būti socialiniai tinklai telefone, karjera, pinigai ar vaikai / žmona.

· Reikia ieškoti išminties – Saliamonas pasielgė tikrai išmintingai paprašydamas išminties, nes po to ir daug iš to uždirbo bei efektyviai valdė savo turtus. Taip ir mes turėtumėm siekti išminties prašydami Dievo jos suteikti mums per maldą bei prašyti kuo daugiau patarimų kaip vesti savo gyvenimą, evangelizaciją ar kitą veiklą. Beje, esu skaitęs, kad Dovydo (Saliamono tėvo) žodžiai prieš mirtį buvo, kad sėkmingoje žmonių lyderystėje svarbiausia yra paklusnumas Dievo žodžiui.

Elijas

Ištrauka iš Biblijos :

Elijas tarė žodį, kad šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus nebent jis duos žodį. Eliją pasiekė Viešpats žodis : “Eik iš čia, pasislėpk prie upelio. Atsigersi iš upelio, o maitinti tave ten aš paliepiau varnams”. Nuėjęs gyveno prie Kerito upelio. Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo. Ilgainiui upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus. Tada Eliją pasiekė Viešpats žodis : “Tuojau pat eik į Sidono Sareptą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti”. Sutikęs našlę paprašė vandens ir kąsnio duonos, o ji pasakė, kad valgys paskutinį maistą, o po to mirs. Tačiau Elijas įtikino ją vis tiek duoti jam maisto, o tada Viešpats palaimino juos ir miltai puode neišseko ir nei ąsotyje aliejus nesibaigdavo iki tos dienos, kurią Viešpats atsiųs Žemei lietaus. Jie turėjo maisto ilgą laiką. Atsitiko taip, kad našlės sūnus sunkiai susirgo ir mirė, bet Elijas pasimeldė Viešpačiui ir jis prisikėlė iš numirusiųjų. Trečiaisiais sausros metais Viešpats liepė Elijui eiti pas Ahabą, nes Dievas atsiųs Žemei lietaus. Ahabas pasišaukė rūmų valdytoją Abdiją. Abdijas laikė Viešpatį didelėje pagarboje. Jezabelei žudant Viešpaties pranašus, Abdijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos ir aprūpinęs duona ir vandeniu. Kartą Abdijui keliaujant, jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Abdijas puolė kniūbščias. Abdijas bijojo, kad Ahabas Eliją užmuš, bet Elijas tarė: “Kaip gyvas Galybių Viešpats, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai jam pasirodysiu”. Pamatęs Eliją, Ahabas tarė : “Ar tai tu, kuris vargini Izraelį ?” – “Ne aš Izraelį varginau, – atkirto Elijas, – bet tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte Viešpats įsakymus ir ėjote paskui Baalą. Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų”. Elijas liepė paruošti du jautukus ant laužo, bet ugnies nekurti ir liepė jiems šaukti savo dievo, o Elijas šauksis savo Dievo – kuris atsakys ugnimi, tas bus tikrasis Dievas. Baalo pranašams jų dievas neatsakė, o Elijui Dievas įžiebė ugnį. Tada Elijas nužudė Baalo pranašus. Elijas belaukdamas lietaus tarė savo tarnui : “Palypėk ir pasižvalgyk jūros link”. Tarnas tarė: “Nieko nėra” Septynis kartus Elijas liepė: “Vėl nueik” Septintą kartą tarnas pranešė: “Žiūrėk, mažas debesėlis”. Tada Elijas tarė: “Eik ir sakyk Ahabui: “Kinkyk vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų”. Už valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas, ir pradėjo smarkiai lyti. Įlipęs į vežimą, Ahabas nuvažiavo Jezreelio link. Bet Viešpaties ranka buvo virš Elijo. Jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio. Jezabelė labai supyko ant Elijo ir prižadėjo jį nužudyti. Elijas pabėgo, bet dykumoj pavargo ir šaukėsi mirties. Bet pasirodė angelas ir liepė jam valgyti. Elijas pavalgė, atsigėrė ir atsigulė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Vėliau Elijas buvo Viešpats paimtas viesulu į dangų, o Eliziejus tapo Elijo įpėdiniu.


Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievas gali suteikti jėgų – Du kartus Dievas Elijui suteikė antgamtinės stiprybės – kuomet apibėgo Ahabo vežimą ir kuomet pavargo dykumoje.

· Elijo atėjimas – Yra informacijos, kad mūsų laikais gali būti Elijo sugrįžimas arba žmonių su Elijo dvasia atsiradimas. Daugiau informacijos apie tai galite rasti Youtube įvedę “Elijah will come”. Taipogi aš nesu tikras, bet gali būti, kad 144 000 Dievo tarnai per paskutinius laikus ir bus tie, kurie turės Elijo dvasią.

· Dievas rūpinasi savo žmonėmis – reikia turėti tikėjimo – Varnai atnešdavo maisto Elijui vienu metu taip ir mūsų Dievas rūpinasi mumis – vieni turime sveikatos dirbti darbus, kiti turime kitų pajamų, reikia turėti tikėjimo, kad Dievas ir mumis pasirūpins.

· Dievo žmonės išsiskiria – Juozapas išsiskyrė, nes nepritapo savo šeimoje, Dovydas irgi nepritapo savo šeimoje, Elijas taipogi išsiskyrė, jis negarbino Baalo ir net rengėsi kitaip nei kiti. Mums nereikia taikytis prie pasaulio, geriau yra būti savimi.

· Elijas buvo paklusnus ir ištikimas – Elijas pakluso Dievo reikalavimui keliauti. Jis liko ištikimas Dievui Tėvui ir Jėzui, kuomet kiti ėjo paskui Baalą. Mums irgi reikia būti paklusniems Dievo įsakymams ir nurodymams bei būti ištikimiem Jam.

· Reikia būti paklusniems net kai nėra logikos – Elijo istorijoje su našle buvo keistų Dievo instrukcijų pvz. našlė turėjo pavaišinti Eliją maistu, net tada kai ji ruošė sau paskutinę vakarienę prieš mirtį nuo bado. Bet kadangi jie buvo paklusnūs Dievas jais pasirūpino ir palaimino. Reikia klausyti Dievo nurodymų net kai jie neturi jokios logikos.

· Reikia visuomet pasitikėti Dievu – Elijas pasitikėjo Dievu, net kartais nežinodamas kaip Jis viską įgyvendins jo gyvenime arba pvz. jis taip pat pasitikėjo Dievu, kad pasirodys lietus net kai nebuvo ženklo. Mums irgi reikia visuomet taip daryti.

Jobas

Ištrauka iš Biblijos :

Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Jis buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. Jis buvo be galo turtingas ir kartą šėtonas tarė Dievui – “paliesk viską ką jis turi, ir esu tikras, jis iškeiks tave į akis”. Viešpats sutiko ir prasidėjo Jobo nelaimės ir kančios. Iš pradžių šėtonas pagrobė ir sudegino Jobo gyvulius ir išžudė tarnus. Po to vėtra sugriovė sūnų ir dukterų namus ir jie žuvo. Bet Jobas tarė: “Viešpats davė, Viešpats ir atėmė. Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas”. Nepaisydamas nieko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui. Tada Jobą ištiko dvokančios votys. Jo žmona liepė Jobui iškeikti Dievą, bet Jobas atsakė: “Nejau priimsime iš Dievo rankos kas gera ir nepriimsime kas bloga ?” Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą. Jobas prakeikė tą dieną, kurią buvo gimęs. Draugai sakė, kad tai įvyko dėl jo nuodėmių. Jobui buvo sunku, jis nebenorėjo gyventi, bet kuomet Jobas pasimeldė už draugus – Dievas jam grąžino sveikatą ir dvigubai turtų.


Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Kančias patiria ir geri žmones – kančios ne visada yra bausmė už nuodėmes
Dievas dažnai testuoja žmones ir gali suteikti šėtonui leidimą kankinti žmogų, net jei tas žmogus nėra padaręs didelių nuodėmių. Būna įvairių testų.

· Draugai ir artimieji gali nusisukti nuo mūsų, bet Dievas niekada to nepadarys
Jobo draugai teigė, kad jo nelaimės yra dėl jo nuodėmių, Jobo žmona liepė Jobui iškeikti Dievą, bet Jobas liko ištikimas Dievui ir užtai Dievas palaimino jį. Jeigu mes nenusisuksime nuo Dievo tuomet Jis tikrai liks ištikimas mums skirtingai nei aplinkiniai žmonės, Biblijoje parašyta, kad prakeiktas tas, kuris deda viltį į žmones, o ne į Dievą.

· Labai svarbu melstis už kitus žmones – Kuomet Jobas pasimeldė už draugus – Dievas jam grąžino sveikatą ir dvigubai turtų. Taip ir mes turėtumėm pasimelsti už savo draugus ir artimuosius, nes Dievas dėl to gali mus palaiminti.

· Dievo keliai mus nesuprantami – Žmogus dažnai nesupranta kodėl reikia gyvenime kentėti ar ugdyti kantrybę, bet Biblijoje Izaijo 55:8 rašoma, kad Dievo mintys yra ne mūsų mintys ir jo keliai yra ne mūsų keliai, tad mūsų protai negali išnešti Dievo mąstymo. Rojuje bus nuplauta kiekviena ašara.

· Kartais Dievas tyli – Jobas vienu metu išliejo savo širdį ir Dievas nieko nepasakė. Kartais Viešpats yra tylus, nereikia nustoti kalbėti su Juo, nes galiausiai Jis atsakys mums.

· Kančių gyvenime neišvengsime – Jėzus Biblijoje yra pasakęs John 16:33 – “Šiame pasaulyje turėsite vargų”, tad jeigu esate krikščionis tai nereiškia, kad galėsite išvengti bėdų gyvenime.

· Dievą turime garbinti ne tik dėl to, kad kažką gauname iš Jo – Dievą reikia garbinti dėl to, kas Jis yra, o ne dėl to, kad kažką gauname iš Jo draugystės. Vienu metu Jobas tarė: “Viešpats davė, Viešpats ir atėmė. Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas”.

Danielius

Ištrauka iš Biblijos :

Kartą karalius įsakė savo rūmų vyriausiajam pareigūnui atvesti jam keletą izraelitų iš karališkos šeimos ir diduomenės, kad jie būtų mokomi chaldėjų raštų ir kalbos. Jie turėjo būti auklėjami trejus metus, o paskui tarnauti karaliaus dvare. Tarp jų buvo Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Rūmų vyriausiasis pareigūnas praminė juos kitais vardais: Danielių – Beltšacaru, Hananiją – Šadrachu, Mišaelį – Mešachu ir Azariją – Abed Negu. Vėliau jie buvo paimti į karaliaus tarnybą. Kartą karalius Nebukadnecaras sapnavo sapną, taip sukrėtusį jo dvasią, kad jis nebegalėjo miegoti. Karalius jau buvo pradedantis žudyti išminčius, nes niekas negalėjo atskleisti jam šio sapno, tačiau Danielius puikiai paaiškino šį sapną karaliui Nebukadnecarui. Tuomet karalius puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė jam aukoti atnašą ir smilkalų auką. Paskyrė Danielių visos Babilono srities valdytoju bei visų Babilono išminčių seniūnu. Danieliaus prašymu, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą valdyti Babilono sritį. O pats Danielius pasiliko karaliaus dvare. Atėjo metas kai karalius Nebukadnecaras padarė statulą iš aukso ir liepė ją gyventojams garbinti, o kas negarbins – bus tuojau pat įmestas į krosnį. Tačiau Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsisakė tai daryti ir pasakė karaliui : “Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti. Bet jeigu ne, karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime”. Nebukadneceras taip įtūžo, kad liepė pakurti krosnį septynis kartus smarkiau negu paprastai ir įmetė juos į krosnį. Tačiau nepaisant to, kad jie buvo ugnyje – ugnis jų nepaveikė ir jie laisvai sau vaikštė ugnyje – ugnis neturėjo jokios galios. Nebukadnecaras pareiškė: “Tebūna pašlovintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas. Jis atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie Juo pasitikėjo. Jie nepakluso karaliaus įsakui ir sutiko verčiau atiduoti savo kūnus, negu kokiam kitam dievui tarnauti ir jį garbinti. Todėl įsakau visų kalbų tautoms ir gentims: kas tik nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą, tas bus sudrąskytas į gabalėlius ir jo namai bus išgriauti, nes nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti”. Tačiau Nebukadnecaras tapo pasikėlęs ir sakė sau : “Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau kaip karališką buveinę savo didenybės garbei”. Viešpats atėmė iš jo karalystę ir jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, jo buveinė buvo tarp lauko žvėrių, jis turėjo ėsti žolę kaip jaučiai ir tai daryti septynis metus kol nepripažino Dievo viršenybės ir fakto, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją kam nori. Darijui Medui gavus karalystę, Danielius pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius ketino paskirti jį valdyti visą karalystę. O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui dėl karalystės reikalų. Jie susimokė, atėjo pas karalių ir pasiūlė įsaką, kad jeigu kas per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kokiam nors dievui ar žmogui, išskyrus karalių, tai būtų įmestas į liūtų duobę. Karalius pasirašė raštą. Tačiau Danielius toliau meldėsi savo Dievui ir šlovindavo jį. Anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielių besimeldžiantį. Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir Danielius buvo įmestas į liūtų duobę. Bet Dievas atsiuntė angelą ir šis užčiaupė liūtų nasrus. Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielius būtų iškeltas iš duobės. Jis buvo iškeltas sveikas ir gyvas, nes pasitikėjo savo Dievu. Karalius įsakė, kad būtų atvesti tie vyrai, kurie apšmeižė Danielių ir įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir žmonos. Jiems net nepasiekus duobės dugno, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Yra vienas Dievas Tėvas ir negalima garbinti kitų dievų – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas negarbino aukso statulos ir buvo Dievo išgelbėti iš ugnies. Danielius meldėsi Dievui Tėvui nepaisant draudimo ir buvo išgelbėtas iš liūto nasrų. Tai yra simboliška kaip svarbu negarbinti kitų dievų, o tarnauti tikrajam Dievui Tėvui. Netgi pats pirmasis Dievo įsakymas yra neturėsi kitų dievų, tiktai mane vieną. Ir ši pamoka labai aktuali mūsų laikams, nes vieną dieną ne už kalnų turėtų atsirasti antikristus, kuris vaidins pasaulio gelbėtoją ir žmonės negalės nieko pirkti ar parduoti jei neturės žvėries ženklo, greičiausiai čipo rankoje ar kaktoje – bus mirties bausmė tiems kas atsisako pagarbinti antikristų.

· Dievas yra ištikimas – Dievas išgelbėjo Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą nors jie net nebuvo tikri ar Jis tai padarys. Dievas taip pat išgelbėjo Danielių. Taigi, jeigu mes liksime ištikimi Dievui Tėvui Jis tikrai bus ištikimas mums.

· Pasikėlimas eina prieš sunaikinimą – Dievas gali pažeminti išdidžiai besielgiančius. Nebukadnecaras galvojo, kad pats viską gyvenime pasiekę, tačiau Dievas jį pažemino ir jis septynis metus turėjo valgyti žolę kol nepripažino Dievo viršenybės. Jeigu mes jaučiame šiek tiek pasikėlimo savyje, turime iš karto melstis Jėzuj ar Dievui Tėvui prieš pasikėlimo dvasią, kad ji neužvaldytų mūsų, nes tuomet bus garantuotas mūsų nuopolis. Dievas aukština nuolankiuosius, o pasikėlusius pažemina. Biblijoje parašyta, kad kas save žemina bus išaukštintas, o kas aukština save – bus pažemintas.

· Turime visada atiduoti šlovę Dievui – Kuomet karalius paprašė Danieliaus interpretuoti sapną, Danielius pasakė, kad tai padarys su Dievo pagalba, o ne jis pats. Lygiai taip pat mes turėtume visada atiduoti pagarbą ir šlovę Dievui, nes viską darome su Jo pagalba.

Paulius

Ištrauka iš Biblijos :

Apaštalas Paulius arba Saulius buvo vienas įdomiausių Biblijoje minimų žmonių. Jis persekiodavo krikščionius, kovojo su jų tikėjimu, kai krikščionius žudydavo jis pritardavo, bet vieną kartą keliaujant jam apsireiškė Jėzus, Paulių nutvieskė šviesą ir jis net laikinai buvo apakęs. Po to kai Jėzus prabilo Pauliui jis įtikėjo ir pradėjo visiems liudyti apie Jį. Jis buvo areštuotas ir tampomas po teismus, patyrė daug pavojų, bet toliau visiems liudijo apie Jėzų ir iš visų bėdų buvo išgelbėtas. Naujajame Testamente neparašyta, bet yra informacijos, kad Paulius vis dėl to viena dieną mirė kankinio mirtimi Romoje, jis buvo nužudytas dėl savo liudijimų apie Jėzų.

Ką galime pasimokyti iš šios istorijos ?

· Dievui patinka užsidegę žmonės – Paulius buvo labai užsidegęs krikščionių persekiojimu ir Dievas pamatė potencialą jame. Biblijoje parašyta “kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.” Mes turime būti karšti ir užsidegę krikščionys – turime daug melstis, skaityti ar klausyti Bibliją ir pan. nes kaip matome iš Pauliaus pavyzdžio galbūt net kartais geriau būti visiškai šaltu, nes tada Dievas gali konvertuoti tave į karštą tikintįjį, kas labiausiai Dievui nepatinka tai apyšilčiai žmonės, čia turbūt tie, kurie skiria maldai į dieną kokias dvi minutes ir randa laiko Biblijos skaitymui vieną kartą į mėnesį.

· Dievas savo pašaukimui naudoja pačius netikėtiniausius žmones – Mozė buvo nužudęs žmogų, Juozapas buvo vergas ir kalinys, Dovydas buvo piemenukas, Paulius persekiojo krikščionius, tačiau visi jie buvo ypatingai Dievo patepti ir įspūdingai panaudoti Dievo karalystei. Dievas mąsto ne taip kaip žmonės, Jis gali pašaukti bent kokį žmogų.

· Dievas gali išgelbėti bet ką – Kad ir kokios būtų jūsų nuodėmes Dievas gali išgelbėti bet ką jeigu tikite Jėzumi Kristumi. Tik pagalvokite Paulius persekiojo krikščionis, pritardavo jų žudymams ir Dievas jam atleido. Dievas ir Jėzus gali atleisti bet kokią nuodėmę.

Į viršų